Mirtis: Apibrėžimas
|
Kada asmuo jau miręs?
©Klaus Pichler/Anzenberger/eyevine Dabar lengviau būti paskelbtam mirusiu, nei kada nors anksčiau žmonijos istorijoje. Standartai nusileido taip žemai, kad jūsų širdis gali plakti, smegenys siųsti bangas, o gydytojai vis vien jus paskelbs nabašniku. Geros naujienos: tik maždaug 1 procentui populiacijos taikomi minimalūs mirties kriterijai. Blogos naujienos: jei patenkate į šį procentą, galite patirti vivisekciją. Bet neužbėkime įvykiams už akių. APIBRĖŽIMASturinysKlausimas „Kada žmogus miręs?“ nedavė mums ramybės tūkstančius metų. Tai nėra trivialus reikalas, ypač, jei žmogų ruošiamasi palaidoti ar kremuoti. Tad ieškome to, kas mūsų manymu būtų neklystami požymiai. Ar yra centrinis organas, kurio funkcionavimo pabaiga reiškia žmogaus mirtį? Ar yra požymių, užtikrintai rodančių, kad žmogus pasitraukė iš šios ašarų pakalnės, pakratė kojas, padėjo šaukštą? Senovės Egipte tašką padėdavo balzamuotojas. Senovės graikai žinojo, kad yra būklių, imituojančių mirtį. Patikrinimui prieš kremaciją jie nupjaudavo pirštą. Viduramžių europiečiai vis labiau buvo neužtikrinti, kas miręs, o kas gyvas, kadangi literatūroje atsirado vis daugiau per ankstyvo palaidojimo atvejų aprašymų. Sunkumus itin išryškino anatomijos teatrai, paplitę Europoje XVI a. iki XVII a., kur anatomai atlikdavo viešą kalinių, kuriems įvykdyta mirties bausmė, skrodimą. Kartais pasirodymo žvaigždės būdavo ne visai mirusios. Anatomas galėdavo išimti širdį, laikyti ją iškėlęs ir būti pasveikintas išgąstingų šūksnių, nes šioji vis dar plakdavo. Vienas anatomas, Niccolò Massa, paprašė būti nepalaidotas dvi dienas „kad būtų išvengta bet kokios klaidos“. XVIII a. prasidėjo dvi svarbios tendencijos. Pirmoji buvo mirties medikalizacija. Šalia mirštančiųjų pradėjo atsirasti gydytojai, tvarkantys opiatus ir ribai tarp gyvybės ir mirties blunkant, atsirado medicininės technologijos, turinčios padėti atskirti. Per kitus porą amžių buvo išvystytos inovacijos, atskleidusios gyvybės ženklus tiems, kas anksčiau būtų laikomas mirusiu: dirbtinis kvėpavimas, kvapiosios druskos, elektros šokas, stetoskopas, mikrofonai, sustiprinantys krūtinės garsus, radiografinė fluoroskopija, gyvybinių organų judesių aptikimui ir oftalmoskopas, kuriuo galima patikrinti kraujo cirkuliaciją tinklainėje. Antroji svarbi šios eros tendencija buvo perėjimas nuo to, kas dabar vadinama kardiopulmonarine mirtimi prie smegenų mirties. Tada terminas „smegenų mirtis“ nebuvo naudojamas, bet gydytojai kalbėjo apie „jutimus ir „valią“, kaip žmogaus matus. Smegenų mirties koncepcija suvaidino svarbų vaidmenį viename iš svarbiausių XX amžiaus medicinos proveržių. 1954 m. chirurgas Josephas Murray'us atliko pirmąją sėkmingą viso organo transplantaciją, persodindamas gyvų identiškų dvynių inkstą. Neilgai trukus, pradėta organų transplantacija iš mirusių donorų gyviesiems. Ši įstabi technologija galėjo išgelbėti daug gyvybių, bet susidūrė su svarbia problema: negyvybingi organai. Inkstų transplantacijai galima naudoti gyvus donorus, nes žmonės turi porą ir puikiausiai gali gyventi su vienu. Bet norint persodinti kitus organus, donoras turi būti miręs. Tačiau, žmogui mirus, organai nebegauna deguonies. 1968 metais 13-os žmonių komanda suformavo Harvardo Medicinos mokyklos Specialųjį komitetą ištirti smegenų mirties nustatymą ir išvystė išmoningą problemos sprendimo planą. Kodėl nepaskelbus mirusiais kai kurių prie intensyviosios terapijos skyriuje prie dirbtinės plaučių ventiliacijos prijungtų pacientų ir nepanaudojus jų organų? Šie pacientai buvo gilioje komoje, bet nemirę. Jų širdys tebeplakė. Jeigu ventiliatoriai būtų palikti įjungti juos paskelbus mirusiais, jų organai ir toliau būtų maitinami krauju iki pat to momento, kai jo prisireiks chirurgams. Voilà. Būtent tai Harvardo komitetas ir padarė. Jis apibrėžė antrą mirties formą, kurią vienas gydytojas pavadino „galima sakyti, miręs.“ Iki tol gydytojai naudojo kardiopulmonarinį standartą: jei širdis nebeplakė ir nebekvėpavai, vadinasi, buvai miręs. Dabar buvo „lengva mirties forma“, sukurta specialiai transplantacijai. Iš pradžių Harvardo kriterijai buvo bauginančiai paprasti, kurių patikrinimas truko trumpiau, nei regos patikrinimas. Pacientas turėjo „nereaguoti į aplinką“, „nejudėti“ ir „neturėti refleksų“. Tam buvo naudojami elementarūs klinikiniai testai, kaip ledinio vandens lašinimas į ausį, žibintuvėlio švietimas į akis, akių obuolių palietimas medvilniniais tepinėliais arba reflekso testais (JAMA, vol 205, p 85). Tada būdavo apnėjos testas. Ventiliatorius būdavo išjungiamas ir gydytojai žiūrėdavo, ar pacientas gali kvėpuoti nepadedamas. Jei ne, vadinasi, smegenys mirusios. O dabar baugioji dalis. Tada ventiliatorius įjungiamas. Žmonės kalba apie „kištuko ištraukimą“, bet nutinka priešingai. Nedaug žmonių tai supranta. Kaip nesupranta ir to, kad jų nurodymai „negaivinkite“ ar gyvųjų testamentai nebeturi teisinės galios. Paskelbus smegenų mirtį, juridiškai esate miręs. Harvardo kriterijai vos ne iš karto sulaukė rūpesčių. Komitetas neatliko pacientų studijos ir nesirėmė jokia studija. 8-ojo dešimtmečio pradžioje du pacientų tyrimai parodė, kad pacientų su mirusiomis smegenimis smegenys ne visada būdavo mirusios. Harvardo testas parodo tik ar miręs smegenų kamienas, o ne naujoji smegenų žievė (neokorteksas), galvos smegenų dalis, kur labiausiai tikėtina, yra sąmonė. Harvardo kriterijai nurodo testą, turintį padėti įsitikinti, kad nefunkcionuoja ir ši smegenų dalis: elektroencefalografiją (EEG). Pacientų tyrimas parodė, kad kai kurie šiaip jau su mirusiomis smegenimis, generavo smegenų bangas, aptinkamas EEG. Jei smegenys mirusius, tai kas bangavo? Ši problema išspręsta lengvai: gydytojams nurodyta neatlikinėti EEG testo. Tada 1981-aisiais pasirodė JAV Visuotinis mirties nustatymo aktas (US Uniform Determination of Death Act). Jame skelbiama, kad smegenų mirtis reiškia ir teisinę mirtį. Akte pažymima, kad turi būti mirusios „visos smegenys“, bet to nustatymo būdas paliekamas gydytojams, retai tikrinantiems žievę. Netgi šie žemi standartai pasirodė nesantys pakankamai žemi. Gydytojai pastebėjo, kad kai kurie mirusių smegenų organų donorai (kitaip sakant, „palaikai plakančia širdimi“) šiek tiek judėdavo ir rodydavo refleksus. Taip jie pažeisdavo du Harvardo kriterijus: jokių judesių, jokių refleksų. JAV tai buvo lengvai išspręsta, pakeičiant standartus. 1995 metais Amerikos Neurologų akademija paskelbė, kad galite šiek tiek judėti ir turėti refleksus, bei vis vien būti laikomas mirusiomis smegenimis. 2000-aisiais, The Lancet išspausdino 38 pacientų su mirusiomis smegenimis studiją, 15 iš jų per pirmas 24 valandas po paskelbimo apie jų mirtį dar judėjo(l. 355, p. 206). Kita 144 lavonų su plakančia širdimi studija parodė, kad iš jų 79 po mirties išsaugojo refleksus (Journal of Neurology, l. 252, p. 106). Vienas gydytojas patarė neleisti donorų su mirusiomis smegenimis giminaičių matyti jų mylimųjų po mirties paskelbimo, baiminantis, kad jie nematytų šių judesių. Per daugiau, nei 4000 metų istoriją mes sužinojome, kad žmogaus gyvybė yra atkakli ir daugelis mirties ženklų – klaidinantys. Tačiau dabar dėl jų organų skrodžiami pacientai, kurie bet kuriuo metu prieš 1968-uosius būtų laikomi gyvais. Tačiau turėkite galvoje, kad tik maždaug 1 procentas populiacijos paskelbiami mirusiais, remiantis smegenų mirties kriterijais. O jei nesate organų donoras, tai visai nesvarbu. Ventiliatorius nebus vėl įjungtas ir jums bus leista numirti normalia kardiopulmonarine mirtimi, nes laidotuvių biuras nebalzamuos ir neužkas kūno su mirusiomis smegenimis. Jie ne idiotai.
Dick Teresi yra knygos The Undead: Organ harvesting, the ice-water test, beating heart cadavers – how medicine is blurring the line between life and death (Pantheon) autorius.
| ||||||
| ||||||