Mokslo ir technologijų pasaulis

Harvardo-Smitsono astrofizikos centro astronomo Konstantino Botygino skaičiavimai rodo, kad Saulės planetos formavimosi metu mūsų žvaigždė turėjo žvaigždę-kompanionę, kuri, susiformavus planetinei sistemai, atsiskyrė ir nuskriejo į tarpžvaigždinę erdvę. Apie tokią galimybę mokslininkas sprendžia iš Žemės orbitos posvyrio kampo su Saulės ekliptikos plokštuma.

Neatmetama galimybė, jog būtent Saulės žvaigždė-kompanionė prieš keletą milijardų metų ir tapo Žemės orbitos pokrypio priežastimi. Žemės orbita aplink Saulę nesutampa su Saulės ekvatoriumi, o nukrypusi nuo jos maždaug 7 laipsnių kampu.

Kai dar 1995 m. mokslininkai atrado pirmąją karštojo Jupiterio tipo egzoplanetą, jie iškėlė prielaidą, kad ji susiformavo atokiau nuo gimtosios žvaigždės, kur buvo pakankamai medžiagos tokio milžino atsiradimui. Paskui karštasis jupiteris spiraline trajektorija migravo arčiau gimtosios žvaigždės. Tokios migracijos metu tada dar ne tokia karšta planeta liko proplanetinio disko plokštumoje, o jo orbita sutapo su žvaigždės ekliptikos plokštuma.

Vis dėlto ši teorija susvyravo 2008 m., kai astronomai atrado karštųjų jupiterių su pasvirusiomis orbitomis ir netgi skriejančių retrogradinėmis orbitomis (atgalinis judėjimas – judėjimas prieš kitų planetų judėjimo kryptį).

K. Batyginas iškėlė prielaidą (ir ją pagrindė skaičiavimais), kad karštųjų jupiterių orbitinių anomalijų priežastimi galėjo būti kitos žvaigždės gravitacija, kuri galėjo deformuoti proplanetinį diską. Žemės orbitos pokrypio atveju, Saulės žvaigždė-kompanionė besiformuojantį proplanetinį diską galėjo palikti planetinei sistemai dar nesusiformavus.

„Manau, tokia idėja yra sveikintina, - pripažįsta Masačiusetso technologijų instituto (MIT) astronomas Džošas Vinas (Josh Winn). – Tačiau geriausia, ką galima daryti dabar, yra testuoti. Jei K. Batyginas teisus, tada orbitų išderinimai planetinėse sistemose be karštųjų jupiterių turėtų būti gana dažnas reiškinys.“

Dvinarės žvaigždės visatoje nėra retenybė. K. Batygino teorija kol kas laukia eksperimentinio patvirtinimo: šiuo metu kosminis teleskopas „Kepler“ yra išmatavęs tik vienos egzoplanetinės sistemos planetų orbitų posvyrius. Joje visos trys aplink žvaigždę Kepler-30 skriejančios planetos turi orbitas, kurios sutampa su ekliptikos plokštuma.

„Manau, kažkur Paukščių Tako galaktikoje klajoja žvaigždė, kuri yra tiesiogiai atsakinga už tai, kad Žemės orbita yra šiek tiek „išmušta iš vėžių“, - įsitikinęs teorijos autorius K. Batyginas.

Nereikėtų pamiršti ir kito šį tą bylojančio fakto: daugelis kaimyninių Saulės žvaigždžių yra dvinarės arba trinarės. Pavyzdžiui, artimiausia Saulei žvaigždė Kentauro Alfa (kuri, kaip neseniai paaiškėjo, turi Žemės tipo planetą), sudaryta iš trijų žvaigždžių, o aplink antrą ryškiausią šios trijulės narę sukasi maždaug Žemės masės planeta.

„Visai tikėtina, jog planetų orbitinių nuokrypių kolegos aptiks ir Kentauro Alfoje“, - svarsto K. Batyginas.