Mokslo ir technologijų pasaulis

Sniego žmogus: nerastas, tačiau sanguliavo su žmonių moterimis
Publikuota: 2012-12-06

Atlikus genetinius tyrimus imtasi teigti, kad Sniego žmogus (bent jau amerikietiškoji jo versija – Bigfootas) yra žmonių giminaitis, kaip rūšis atsiskyręs prieš maždaug 15 000 metų – štai tokią išvadą pateikė bendrovė „DNA Diagnostics“, besiremianti veterinarės iš Teksaso valstijos tyrimo duomenimis.

Šiame pranešime, kuriame panaudoti pilietės Melbos S. Ketchum numanomo tyrimo duomenys, taip pat tvirtinama, jog šios dar neatrastos rūšies atstovai sanguliaudavo su šiuolaikinių žmonių moterimis, todėl atsirado ir plaukuotų hominidų hibridų. Tiesa, mokslo bendruomenė šį pranešimą vertina su pašaipa, rašo discovery.com.

Pranešime rašoma: „Mokslininkų grupė gali patvirtinti, kad jų penkerius metus trukęs DNR tyrimas, šiuo metu esantis recenzavimo procese, patvirtina naujos hominidų rūšies, paprastai vadinamos „Bigfootu“ arba „Sasquatchu“, egzistavimą Šiaurės Amerikoje. Šių mokslininkų vykdyti DNR tyrimai rodo, kad legendinis Sasquatchas yra žmonių giminaitis, atsiskyręs maždaug prieš 15 000 metų“.

Tyrime M. S. Ketchum naudojosi „trimis pilnais branduolio genomais iš numanomų sniego žmogaus mėginių. Genomo seka rodo, kad sniego žmogaus mitochondrinė DNR seka yra tokia pati, kaip šiuolaikinių žmonių, bet branduolio DNR seka yra unikali, priklausanti nežinomam homininui, kuris yra giminingas Homo sapiens ir kitiems primatams“. Mitochondrinė DNR, kaip galima suprasti iš pavadinimo, randama ląstelių mitochondrijose – energiją gaminančiuose organoiduose – ir paprastai yra paveldima vien per motinos liniją, o branduolio DNR yra branduolyje ir sudaroma iš abiejų tėvų DNR derinio.

„Mūsų duomenys rodo, kad Šiaurės Amerikos sniego žmogus yra hibridinė rūšis – nežinomos rūšies patinų ir Homo sapiens moterų kryžminimosi rezultatas“, - rašoma ataskaitoje.

O kur įrodymai?

Teorija, be abejo, žavinga. Tik kur jos įrodymai? Jų nėra. Bent jau kol kas. M. S. Ketchum tyrimas kol kas nėra publikuotas jokiame recenzuojamame moksliniame žurnale ir nėra net užuominų, kada galima tikėtis publikavimo bei koks žurnalas tai būtų. Tiesa, jeigu duomenys yra patikimi, o mokslinis procesas yra iš tiesų mokslinis, tuomet dėl galimybės publikuoti šį išskirtinės vertės tyrimą grumtųsi patys prestižiškiausi mokslo žurnalai. Tuo tarpu pati veterinarė savo duomenų nerodo niekam, išskyrus recenzentus.

Sniego žmogaus istorijoje gausu išpūstų ar nepagrįstų teiginių apie tai, kad štai, jau aptikti būtybės egzistavimo įrodymai. Per kelias dešimtis metų buvo siūlyta daugybė įrodymų, esą, tvirtai parodančių, kad sniego žmogus iš tiesų egzistuoja – o tie įrodymai buvo nuo plaukų ir kraujo iki visų kūnų. Bet visais atvejais be išimties įrodyta, kad visi šie įrodymai buvo arba klastotė, arba apsipažinimo rezultatas, arba nebuvo pakankamai tvirti.

M. S. Ketchum apie savo atradimus jokios informacijos neviešina (ir jos nekomentuoja joks nepriklausomas ekspertas), todėl išvadų tikrumo patikrinti neįmanoma. Tačiau svarbus „DNA Diagnostics“ pareiškimo sakinio fragmentas, iš kurio galima šį bei tą spręsti yra „sniego žmogaus mitochondrinė DNR seka yra tokia pati, kaip šiuolaikinių žmonių“.

Jeigu mitochondrinė DNR yra tokia pati, kaip Homo sapiens (t.y., šiuolaikinių žmonių), tuomet nurodoma viena iš dviejų galimybių: pirmoji, kurią pasirinko M. S. Ketchum – kad sniego žmogaus protėviai prieš maždaug 15 000 metų sanguliavo su žmonių moterimis ir dėl to atsirado pusiau žmonių rūšis, kurios atstovai iki šiol labai sėkmingai slapstosi visoje Šiaurės Amerikoje.

Bet tą patį sakinį galima interpretuoti ir kitaip, kur kas paprasčiau: mėginiai buvo užteršti. Kad ir koks bebūtų pradinis mėginys – sniego žmogus, lokys, žmogus ar kažkas kito – visai gali būti, kad žmonės, surinkę mėginius ir su jais dirbę, netyčia užteršė juos savo DNR. Tai visai nesunkiai gali nutikti nusičiaudėjus, nusikosėjus ar nusispjovus. M.S. Ketchum grupei nepriklausantys asmenys nežino visiškai nieko apie tai, kaip, kur ir pagal kokius požymius buvo renkama sniego žmogaus DNR bei kas šią procedūrą atliko. Gali būti kad DNR mėginius rinko geriausi pasaulyje teismo medicinos ekspertai. Bet gali būti ir taip, kad tai buvo kokie nors sniego žmogaus gerbėjai, neturintys jokio supratimo, kaip renkami genetiniai įrodymai.

Kaip patvirtinti, kad tai iš tiesų sniego žmogus?

Kaip mokslininkai neabejodami nustatė, kad DNR mėginiai tikrai priklauso sniego žmogui? Ar jie paėmė gyvo sniego žmogaus kraujo arba seilių mėginį? Jei taip – kaip jiems pavyko prisėlinti taip arti ir dėl ko tokiu atveju jie tiesiog nesugavo šio neregėto sutvėrimo, ar bent jau jo nenufotografavo? O jei mėginiai buvo rasti šiaip gulintys miške ant kelmelio, iš kur žinoma, kad jų nepaliko koks kitas gyvūnas – arba net medžiotojas ar stovyklautojas?

Ankstesni tariamo sniego žmogaus DNR mėginiai po analizės buvo pažymėti kaip „nežinomi“ arba „neatpažinti“. Bet tokia išvada nėra prilygintina išvadai „sniego žmogus“. Esama daug priežasčių, dėl kurių DNR mėginys gali būti neatpažintas – pavyzdžiui, jis buvo užterštas arba per daug suiręs dėl aplinkos sąlygų. Arba tai tiesiog reiškia, kad gyvūnas, iš kurio tas mėginys gautas, dar neįtrauktas į laboratorijos palyginamųjų mėginių sąrašą. Savaime suprantama, sniego žmogaus etaloninio DNR mėginio nėra, taigi, jo įtariamas mėginys ir negali būti atpažintas kaip sniego žmogaus.

M. S. Ketchum taip pat pateikė prašymą JAV valdžios įstaigoms nedelsiant pripažinti sniego žmones „čiabuviais ir nedelsiant pradėti ginti jų žmogaus ir konstitucines teises prieš tuos, kurie jų fizinius ir kultūrinius skirtumus galėtų vertinti kaip leidimą sniego žmones gaudyti spąstais, medžioti ar žudyti“. Kol kas nebuvo sumedžiotas ar sugautas nė vienas sniego žmogus, taigi, nežinia ar šiems sutvėrimams (jei jie apskritai egzistuoja) reikalinga kokia nors valdžios apsauga.

M. S. Ketchum nėra vienintelė mokslininkė, kuri nori surasti sniego žmogų remiantis genetiniais įrodymais. Anksčiau šiais metais Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) ir Lozanos zoologijos muziejaus (Šveicarija) mokslininkai paskelbė renkantys tariamų sniego žmonių plaukus atpažinimui. Oksfordo universitetui atstovaujantis genetikas Bryanas Sykesas medžiagas rinko nuo gegužės iki rugsėjo, o dabar jis atlikinėja DNR analizę. Gavus rezultatus, duomenis ketinama pateikti recenzuojamam moksliniam žurnalui.

Tuo tarpu jeigu M. S. Ketchum rezultatai, kaip veterinarė tvirtina, pasirodys tikri ir patikimi, sniego žmogaus egzistavimas taps faktu visiems laikams. Kita vertus, jei jos straipsnis niekada taip ir nebus publikuotas arba nebus nepaneigiamas, paieškos tęsis toliau.