Mokslo ir technologijų pasaulis

Pilkoji afrikinė papūga, vardu Pipiras (Pepper) išmoko vairuoti specialiai jai sukurtą robotizuotą, vairalazde valdomą transporto priemonę. Kadangi Pipiro sparnai apkarpyti, kad neskraidytų po šeimininko namus ir negadintų turto, paukštis gavo ir įvaldė kitą judėjimo būdą, tad dabar po namus ne skraido, o važinėjasi.

Robotizuotą „paukščių bagį“ sukonstravo Pipiro šeimininkas, 29-erių Floridos universiteto absolventas, elektros ir kompiuterių inžinierius Endrius Grėjus (Andrew Gray). Skurti tokią transporto priemonę paskatino augantis Pipiro nerimas dėl grubaus šeimininko ir jo šeimos narių elgesio. Labiausiai Pipiras negalėdavo pakęsti, kai žmonės jį palikdavo kambaryje vieną – kaip jie drįsta jį ignoruoti, kai kartu pragyventa daugiau kaip 10 metų? „Ką, aš jau nebe šeimos narys?“

Pipiras nusprendė suktis iš situacijos ir imtis veiksmų – papūga pradėjo dresuoti savo šeimininkus, kad šie atprastų paukštį palikinėti vieną. Tikslas – labai aiškus, tačiau nelengvai įvykdomas: patrikęs (o gal sąmoningų užmačių vedamas) Pipiras dažnai pradėdavo beviltiškai klykauti. Galop plunksnuočio vienatvės ir išgąsčio riksmai davė savo – masa Grėjus ėmėsi konstruoti įvairiausius įrenginius, vildamasis, kad papūga savo laiką ir energiją mielai skirs jiems, kol dvikojai šeimininkai triūs po namus.

Pirmas Pipiro žaisliukas buvo į garsą reaguojantis vandens pistoletas. Jis pykšteldavo į Pipirą vandens čiurkšlę kiekvienąsyk, vos papūga duodavo valią savo kakarinei. Po kurį laiką trukusios tylios nuostabos – tai bent žmonių išradingumas! – Pipiras uoliai ištestavo „pabūklą“ ir savo žaislą nuoširdžiai pamilo. Ir arkliui aišku: kadangi už Pipiro riksmus buvo taip dosniai atlyginta, papūga pradėjo klykauti dar dažniau – skirtumas tik toks, kad dabar Pipiro paniką dėl vienatvės atmieždavo šlapio pasitenkinimo klyksmų priepuoliai.

„Tą vandens patranką jis išmoko naudoti kaip savo asmeninį dušą, - pripažįsta E. Grėjus, nors įrenginį jis buvo sukūręs tam, kad jis paukštį užtildytų. – Deja, sumanymas nepavyko: Pipiras pradėjo klykauti, kad sulauktų čiurkšlės.“

Įkvėpimo pagautas Pipiras nusprendė išsiaiškinti, kokių dar papūgoms skirtų žaislų galėtų parūpinti dvikojis šeimininkas. Ir pradėjo klykauti dar dažniau. E. Grėjus, kuris nebuvo kurčias ir labai brangino Dievo dovanotą gebėjimą girdėti, nusprendė sukonstruoti triukšmą skleidžiantį įrenginį, kurio paskirtis – gluminti Pipirą.

„Kitas mano sumanymas buvo barškalas, - pasakoja papūgos šeimininkas. – Tai buvo būgnelis ant lazdos su dviem ant stygos pritvirtintais rutuliukais. Pritvirtinau jį prie nuotoliniu būdu valdomo motoriuko, paspausdavau mygtuką ir motoriukas pradėdavo vartytis, o būgnelis – kelti triukšmą.“

Iš pradžių žaislas Pipirui nepasirodė smagus dalykėlis – bet tik iš pradžių.

„Porą kartų barškalas papūgą gerokai išgąsdino, bet paskui ji priprato ir vėl pradėjo klykauti“ – bejėgiškai atsiduso E. Grėjus.

Galiausiai Pipiro šeimininkui į galvą šovė išganinga mintis.

„Kame glūdi tikroji problema? Kas jam iš tikrųjų nepatinka ir trukdo? – susimąstė E. Grėjus, nes papūga pasidarė nebebendraujanti ir perpykusi iš nevilties. – Problemos esmė – jis negali būti kartu. Kai jis kartu su mumis, viskas gerai.“

Šįkart šeimininkas žinojo, ką čia sukonstravus tokio veiksmingesnio. Ir sutvėrė E. Grėjus žaislą, pravaikysiantį Pipiro vienatvę – stilingą žaislą, kokiu didžiuotųsi bet kuri papūga. Asmeninį robotą!

Vertinant “paraidžiui”, tai yra ne kas kita, o lakta ant ratų. Teisybė, su vairalazde, kuria papūga gali sau vairuoti – dalinti asmeniniam robotui įsakymus, o šis juos klusniai vykdys. ‚Paukščių bagiu“ pakrikštyta robotizuota transporto priemonė yra bene išmaniausias iš visų žaislų, kokių yra sulaukęs Pipiras. Turėdamas tokį ir juo naudodamasis, Pipiras gali sekioti savo dvikojų šeimos nariams iš paskos be jokios baimės, kad kuris nors kerėpla nepastebėjęs numins sparną ar snapą. Dabar papūga jaučiasi visateise šeimos nare.

Vėliau žurnalistų pakalbintas Pipiras pasakojo esąs pamalonintas ir labai besidžiaugiąs tuo, jog jo pastangos išdresuoti žmones, užuot buvusios bergždžios ir bevaisės, davė toookių rezultatų. Interviu metu Pipiras, kaip ir pridera papūgoms, išdidžiai pridūrė, kad jis ir jo žmogiškieji šeimynykščiai jaučiasi esą „kaip broliai“: mat jis šioje šeimoje atsidūrė tada, kai E. Grėjus buvo paauglys, jiedu, galima sakyti, „kartu užaugo“.

Baigdamas interviu, Pipiras panašaus likimo ištiktiems plunksnos broliams pridūrė:

„Tik nereikia nukabinti snapo! Jei būsite atkaklūs ir ryžtingi, jūsų žmogiškoji šeima galiausiai supras, kad ir jūs turite teisę būti laimingas. Maža to, jei gerai juos motyvuosite, kas žino, kokių dar intelektinių ir technologinių aukštumų jie pasieks, mėgindami patenkinti savo poreikius.“

Kaip Pipirui sekasi vairuoti naujausią dovaną, žiūrėkite šiame vaizdo siužete: