Mokslo ir technologijų pasaulis

Tegul man atleidžia egzaltuoti gamtos „mylėtojai“ (meilė ir gamta – nesuderinami dalykai) už šį tekstą, kuris pakurstys aistras ir diskusijas. O pastarosios naudingos, jei nėra valdomos aistrų ir skatina žvilgtelėti į pasaulį oponento akimis, tokiu būdu plečiant savo paties pasaulėžiūrą.

„Manai, kad tai moraliau, nei medžiotojų labdaros akcijos miško žvėreliams?“ – paklausiau kolegos, ilgus metus advokataujančio medžiojamoms rūšims. Spoksojome į kelioliką margaspalvių lesyklėlių ant žemaūgio medžio, prie kurio įsmeigta lentelė deklaravo kažkokios mokyklos pradinukų „meilę“ žiemos nuskriaustiems paukštukams.

„Žinoma!“ – jo atsakymas manęs nenustebino. Keistos, stereotipiškos dorovės normos suleido šaknis į žmogaus santykį su gamta. Viskas prasideda nuo klausimų apie gėrį ir blogį. Kai kurie atsakymo ieško iki grabo lentos. Kiti pasiduoda net nepabandę ir patiki savo autoritetų mokymu.

Puikus pasaulėžiūros kurpalius – tarybiniai filmukai ir visokios pasakos. Ten labai aiškiai pavaizduota, kad „geriečiai“ turi būti maži ir likimo nuskriausti, o „blogiečiai“ plėšrūs, godūs ir pageidautina, turėtų kokių nors ypatingų galių, kurias naudotų tik savanaudiškiems tikslams.

Su pasakomis, filmukais ir tėvų išmintimi užaugame moralūs ir dorybingi. Galime pasakyti, kas yra gėris ir kuo jis skiriasi nuo blogio. Bet ar galima tais pačiais principais vadovautis kišant nagus prie laukinių gyvūnų?

Žinau, kad daugelis blaiviai mąstančių gamtosaugininkų sutiks – žvėrių šėrimas žiemos metu toks pat nereikalingas, kaip ir jų medžioklė. Tačiau visi nedvejodami svies į mane akmenį, jei pasakysiu, kad lesyklos tiek pat nereikalingos, kiek ėdžios. Žinau svarius argumentus: „šiaurinėms rūšims nepakanka lesalo miesto erdvėje“, „žmogus lemia mitybinės bazės mažėjimą“ – visą laiką pasisakau už pramonės ar urbanizacijos žalos reparacijas gamtai (pvz. migracijos takų apsauga, buveinių atkūrimas, inkilų kėlimas ir t. t.), tačiau šiuo atveju rašau apie neigiamą moralinį ugdymą ir iškreiptą, egocentrišką santykį su gamtą, kurį skatina ir diegia gyvūnijos pasaulio globojimas, kai tam nėra pagrindo.

Lesyklos vaikus moko ryšio su gamta invaziniu pagrindu. Prikemša jų galvas to „gyvūnėliams žiemą šalta ir jie neturi ko valgyti“ mėšlo. Ir dar mažieji bambliai sužino, kad ne kiekvienas paukščiukas vertas tos malonės – lesti iš sukarpyto plastikinio butelio. Nes, pavyzdžiui, varnos, kuosos ir kiti nepakankamai smulkūs ir patrauklūs sparnuočiai, netelpa į gerųjų personažų klišę.

Liūdniausia, kad net senyvo amžiaus moterėlės, lesinančios paukščius ir šeriančios benames kates, nes negauna pakankamai meilės ir dėmesio iš savo vaikų, yra įsitikinusios – karveliai ir varnos atims lesalą iš mažesnių paukštukų. Mat didesni paukščiai nejaučia alkio ir šalčio! O jei ir jaučia, tai jie to nusipelnė.

Ar negeriau aiškinti vaikams, jog šalčio bijantys ir lesalo žiemos metu negalintys susirasti sparnuočiai išskrenda į šiltuosius kraštus? Žiemoti pasilieka tik prisitaikę. Ir jei kuris nors neištvers speigų, tai ne todėl, kad yra nuskriaustas likimo – todėl, kad buvo per silpnas. Būtina suvokti, kad gamtoje gėrio ir blogio sąvokos neturi jokios prasmės. Tai reiškia, kad kiekvienas padaras, nepaisant jo išvaizdos ir gyvenimo būdo, yra vertas išlikti, jei tik sugeba. Žmogui verčiau žengti žingsnį į šalį ir pradėti mokytis, kad galiausiai taptų supratingas t. y. iš tiesų naudingas jį supančiai aplinkai.

Su tokia pasaulėžiūra užimtume stebėtojo vaidmenį. Nustotume šėrę, šaudę, vėliau reintrodukavę, simpatizavę ir neapkentę. Tik čia ir vėl galvos skausmas – ar žmogus tai ne gamtos dalis? Ne rūšis?

Be abejo – ir viena, ir kita. Reiškia, kaip Pieterio Bruegelio paveiksle „Mizantropas“ – galime apsimesti abejingais ir stebėtojais, bet vagis vis tiek tuštins kišenes.