Čeliabinsko meteoritas: jo vizitą numatyti buvo įmanoma?
|
Taip penktadienį virš Uralo sprogusį meteorą matė palydovas "Meteosat 9"
©EUMETSAT Mokslininkai įsitikinę, kad daug triukšmo ir nuostolių penktadienį pridariusį Čeliabinsko meteoritą buvo galima pastebėti ir apie tai įspėti gyventojus. Tyrėjai tokią savo poziciją argumentuoja tuo, jog panašus atvejis nutiko 2008 m., kai kelių metrų skersmens meteoras 2008 TC3 buvo atrastas iki susidūrimo su Žeme likus apie 20 val. 2008 TC3 sprogo virš Nubijos dykumos Sudane. Čeliabinsko meteoritas buvo kelis kartus didesnis, tad jį tikrai buvo galima pastebėti. Penktadienio meteoritas Čeliabinske – vienas iš didžiausių į Žemę pataikiusių kosminių objektų per daugiau nei 100 metų. Planetos gyventojus jis nustebino, nors stebėtis tokių svečių vizitais gal ir nereikėtų.
Tyrėjai tvirtina, kad virš Čeliabinsko sudegusią kosminę uolieną iš principo buvo galima pastebėti ir užregistruoti – jei į reikiamą vietą būtų nukreiptas tinkamas teleskopas. Ligi šiol taip yra nutikę lygiai vieną kartą (apie jį – kiek vėliau). O su dabartinėmis meteoritų stebėjimo sistemomis Čeliabinsko skriaudiką jei ir buvo įmanoma pastebėti, vargu ar laiko būtų pakakę net ir garsinėms sirenoms įjungti... Jau rašėme apie astronomų pareiškimus, jog su asteroidu 2012 DA14 Čeliabinsko meteoritas nesusijęs. Pavojingai arti praskriejęs, tačiau nuostolių nepridaręs asteroidas buvo gerokai didesnis už Čeliabinsko meteoritą. "Nors asteroidą pastebėti buvo gana sunku, iš anksto pamatyti Čeliabinsko meteoritą šansai, galima sakyti, mikroskopiniai, - tvirtina Renseliro politechnikos instituto dekanė, buvusi Arizonos valstijos universiteto Meteoritų studijų centro tyrimų direktorė Lori Lešin (Laurie Leshin). – Tokie akmenys būna labai tamsūs. Daugelis meteoritų atspindi tik keletą procentų į juos krintančios šviesos. Daugybę tokių kūnų sudaro anglingos medžiagos, tad jie gali būti itin juodi." Meteoritas, kurį mokslininkai ketina pakrikštyti Čebarkulio meteoritu (jis nukrito į netoli Čeliabinsko tyvuliuojantį Čebarkulio ežerą), skriedamas atmosfera sukėlė galingą 300-500 kilotonų galios smūginę bangą (o tai – apie 20 kartų daugiau energijos nei išsiskyrė po atominės bombos sprogimo Hirosimoje), kuri išdaužė galybę Čeliabinsko langų ir sužeidė daugiau kaip 1 tūkst. gyventojų. Manoma, kad Čeliabinsko meteoritas buvo maždaug 15 metrų skersmens – tokį įvertinimą, anot SETI instituto ir NASA Eimso tyrimų centro tyrėjo Piterio Dženiskenso (Peter Jenniskens), pateikė dvi arčiausiai kritimo vietos veikusios infragarsinės stotys. Šis mokslininkas įsitikinęs, jog nors meteoroidas ir buvo santykinai nedidelis, jį buvo galima pastebėti iš anksto. "Šį meteoritą būtume radę, jei būtume jo ieškoję, - aiškina P. Dženiskensas. – Kiek man žinoma, jo niekas nebuvo užregistravęs ir niekas neprognozavo, kad taip gali nutikti. Šiaip ar taip, šis meteoritas tiesiogiai susijęs su akivaizdžia problema: turimos dangaus stebėjimo sistemos stebi tik labai menką Žemės rutulio dangaus plotą." Meteoritų stebėjimo istorijoje yra tik vienas atvejis, kai meteoritas buvo atrastas visai prieš pat jam trenkiantis į Žemę. Tai įvyko 2008 m. naktį iš spalio 5 į spalio 6 d. Tada Ričardas Kovalskis (Richard Kowalski) dirbo 1,5 skersmens teleskopu, priklausančiu netoli Taksono (Arizona, JAV) veikiančiam Katalinos dangaus stebėjimo centrui (Catalina Sky Survey). R. Kovalskis pastebėtą objektą pavadino 2008 TC3. Jo skersmuo buvo ne daugiau kaip 2-3 metrai – taigi, jis buvo keliskart mažesnis už penktadienį Rusijon smogusį kosminį luitą. 2008 TC3 buvo ne tik labai mažas, bet ir neįtikėtinai blausus – vos 19 ryškio objektas. Jį astronomas pastebėjo iki susidūrimo su Žeme likus 20 valandų. Akmuo sprogo Sudane – 37 km aukštyje virš Nubijos dykumos. Sprogimas sukėlė 1,2 kilotonos smūginę bangą (šimtus kartų mažesnę nei Čeliabinske). "Penktadienio sprogimas buvo 300 kartų galingesnis, - pažymi P. Dženiskensas. – Taigi, tą meteoritą tikrai būtume pastebėję. Visai įmanoma, kad jis praskriejo pro kurios nors observatorijos ar mėgėjiško teleskopo stebėjimo lauką." Beveik nekyla abejonių, jog artimiausiu metu astronomai uoliai peržiūrės paskutinių dienų stebėjimų duomenis. Galbūt iš tiesų Čeliabinsko meteoritas šmėkštelėjo kurio nors teleskopo objektyve. Vašingtono universiteto Sent Luise meteoritų ekspertas Rendis Korotevas (Randy Korotev) atkreipia dėmesį, jog dauguma meteoritų yra šviesos neatspindinčių medžiagų sankaupos, kurios yra per menkos, kad atspindėtų padoresnį šviesos kiekį. Tai paaiškina, kodėl įskrieję į Žemės atmosferą jie suyra – jie būna trapūs, porėti. "Kai tokie daikčiukai įlekia į atmosferą, žvelgiant iš meteorito atskaitos taško, toks įskriejimas prilygsta smūgiui į betono sieną – kelyje pasitaikiusį orą jis suspaudžia nepaprastai greitai, - aiškina R. Korotevas. – Daugelis meteoritų neatlaiko tokio sukrėtimo, todėl paskutinėmis savo kelionės akimirkomis suyra į gabalus, subyra." Štai tada dauguma meteorų ir tampa matomi, nes virsta ugnies kamuoliu. "Išorėje jie liepsnoja dėl trinties į atmosferą – juk jie atskrieja neįtiktinu greičiu (keliasdešimties tūkst. km/val.), - primena L. Lešin. – Taip, jų paviršiai liepsnoja, tačiau meteoritų viduje – ledinis šaltis." Anot Čikagos Gamtos istorijos muziejaus Meteoritikos ir poliarinių studijų kuratoriaus asistento Filipo Heko (Philipp Heck), Čeliabinsko tipo meteorus teoriškai galėtų pastebėti ir apie juos informuoti tankesnis antžeminių teleskopų ir jautrių vaizdo kamerų tinklas. Tokius kūnus galėtų atrasti ir infraraudonųjų spindulių teleskopas – būtent tokį, pavadinimu "Sentinel", siūlo statyti buvęs NASA astronautas Edas Lu. "Jei būtų įmanoma turėti abi mano minėtas alternatyvas, būtų jau šis tas, - samprotauja F. Hekas. – Manding, penktadienio įvykis paskatins žmoniją susimąstyti apie tokius pavojus." | ||||||
| ||||||