Mokslo ir technologijų pasaulis

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO; angl. WHO) paskelbė ataskaitą, pagal kurią padidintas vėžinių susirgimų po atominės Fukušimos katastrofos pavojus kyla kelių didžiausią radioaktyviosios spinduliuotės dozę gavusių vietovių gyventojams.

PSO paskelbta ataskaita apie 2011 metais įvykusios Fukušimos „Daiiči“ atominės elektrinės katastrofos padarinius šiek tiek ramina, tačiau keletos vietovių, kurios gavo didžiausią radiacijos dozę, gyventojams truputį nerimauti yra dėl ko – jiems prognozuojamas nors ir nedidelis, bet reikšmingas vėžinių susirgimų skaičiaus padidėjimas.

Šios ataskaitos, susijusios su antrąja pagal padarinių mastą branduoline katastrofa po 1986 metais įvykusios Černobylio AE katastrofos, išvados galėjo būti kur kas mažiau guodžiančios, jei ne viena svarbi aplinkybė: Japoniją nuo „giltinės dalgio“ išgelbėjo palankūs vėjai. Nelaimės dienomis vyravę vėjai didžiąją dalį į aplinką pasklidusių radioaktyviųjų medžiagų nupūtė į jūrą. Dėl šios priežasties ataskaitoje skelbiami rezultatai nedaug ką gali pasakyti apie ateityje galimų atominių katastrofų padarinius žmonių sveikatai.

„Jei ne palankūs vėjai, pasekmės būtų žymiai skaudesnės net ir už Černobylio nelaimės padarinius“, – sako Rytų Suomijos universiteto, įsikūrusio Suomijos Kuopio mieste, radiobiologas Keithas Baverstockas.

PSO ataskaitoje didžiąja dalimi remiamasi praeitais metais surinktais Fukušimos katastrofos poveikio zonoje gyvenančių gyventojų gautos radiacijos dozės matavimo duomenimis.

Ataskaitoje, kurią sudarė grupė radiologijos ir visuomenės sveikatos specialistų iš viso pasaulio, pažymima, kad didžiajai daliai Japonijos – netgi didelės dalies Fukušimos prefektūros ar kaimyninių šalių – gyventojų padidinto vėžinių susirgimų pavojaus nėra. Tačiau šiek tiek didesnis tokių susirgimų pavojus iškilęs „karštomis“ vietomis vadinamų į šiaurės rytus nuo elektrinės išsidėsčiusių Iitatės miestelio ir Namie miesto gyventojams, kuriems radioaktyviosios spinduliuotės kliuvo daugiausia.

PSO ekspertų vertinimu, šiose „karštose“ vietose gyvenantiems vaikams pavojus (tikimybė) susirgti vėžiu yra didesnis vos keliais procentais, nors jaunoms mergaitėms tikimybė susirgti skydliaukės vėžiu yra didesnė 70%. Tačiau tai santykiniai dydžiai, o absoliutiniai pavojaus įverčiai yra dar mažesni. Pavyzdžiui, paprastai tikimybė moterims gyvenime susirgti skydliaukės vėžiu yra lygi 0,75%, tad toms iš jų, kurios gyvena minėtose „karštose“ vietose, ši tikimybė yra didesnė tik 0,50%.

Daugumai avarijos padarinių likvidavimo darbus atlikusių darbininkų konstatuotas minimaliai padidėjęs pavojus susirgti vėžiu; maždaug trečdaliui iš jų – nežymus, bet reikšmingas rizikos padidėjimas.

Su šia ataskaita susipažinę ekspertai, ko gero, dar ne vieną savaitę ar mėnesį intensyviai ginčysis dėl joje paskelbtų duomenų, tačiau daugelis mano, jog ataskaita parengta gerai. Vis dėlto joje daug modeliuotų, o ne išmatuotų radiacijos dozių.

„Viena iš didžiausių problemų mums, besidomintiems katastrofos pasekmėmis visuomenės sveikatai, yra patikimų duomenų trūkumas“, – aiškina Baverstock.

Kaip bebūtų, Baverstocko nuomone, įvykusios nelaimės pasekmės žmonių sveikatai yra nedidelės tik dėl laimingo atsitiktinumo. „Jos mažesnės nei Černobylio atveju tik dėl labai palankios tomis dienomis vyravusios vėjo krypties į Ramiojo vandenyno pusę ir dėl to, kad artimoje aplinkoje nėra kaimynų, – sako jis. – Tokijas už mažiau nei 200 kilometrų. Jei vėjai būtų pūtę ta kryptimi, Fukušimos istorija būtų visiškai kitokia“.