Patrumpėję kregždžių sparnai: kaip automobiliai nukreipė šių paukščių evoliuciją?
|
Kregždė
©birdforum.net Tris dešimtmečius duomenis rinkę mokslininkai galų gale pareiškė: trumpauodegės kregždės, mėgstančios klijuoti savo lizdus ant uolų, grėsmingai kabančių virš greitkelių, pastaruoju metu rečiau būna užmušamos pravažiuojančių automobilių, nes dabar jų sparnai trumpesni, todėl joms lengviau išvengti galimo susidūrimo, rašo sciencemag.org. Tyrimo rezultatai verčia manyti, kad evoliucija per šį evoliuciniu požiūriu labai trumpą laikotarpį paskatino paukščius „pasitrumpinti sparnus“ dėl akivaizdaus evoliucinės atrankos veiksnio – automobilių.
„Tai – akivaizdus pavyzdys, kaip galima stebėti natūralią atranką per trumpą laikotarpį. Galima pastebėti, kaip per 30 metų natūrali atranka suteikė pirmenybę tiems paukščiams, kurie geba geriau išvengti susidūrimų su automobiliais“, – sakė Tulsos universiteto (JAV) ekologas Charlesas Brownas, atlikęs tyrimą kartu su savo žmona Mary Bomberger Brown – Nebraskos universiteto (JAV) ornitologe. Brownų šeimyna trumpauodeges kregždes "Petrochelidon pyrrhonota" nuo 1982 metų stebėjo Nebraskos valstijos pietvakarinėje dalyje. Jie į tą pačią vietą grįždavo kiekvieną perėjimo sezoną ir tyrinėdavo tūkstančių kregždžių koloniją – šie paukščiai turėjo įprotį lipdyti savo lizdus ant tiltų ir uolų ties keliu. Mokslininkai ne tik stebėjo gyvus paukščius – skaičiavo sparnuočius ir jų kiaušinius, gaudydavo ir žieduodavo atskirus individus, stebėdavo jų elgseną. Jie taip pat nuo kelių surinkdavo kregždžių gaišenas, tikėdamiesi taip surinkti ir išmatuoti daugiau paukščių. Pradiniame plane jie neplanavo skaičiuoti automobilių numuštų paukščių, tačiau pastaruoju metu jiems pradėjo aiškėti tendencija – paskutiniaisiais metais negyvų paukščių randama mažiau nei kadaise. Mokslininkai, palyginę per visus tyrimo metus rastų užmuštų kregždžių kiekius, nustatė, kad šis skaičius stabiliai mažėjo nuo 20 paukščių per metus apie 1984-1985 metus iki mažiau nei penkių paukščių per metus pastaruosius penkerius metus. Per tą patį laiką paukščių kolonija išaugo daugiau nei du kartus, atitinkamai padaugėjo ir lizdų, o automobilių srauto intensyvumas tuose keliuose išliko stabilus. Papildomi tyrimai padėjo nustatyti, kad žuvę paukščiai nereprezentuoja likusios populiacijos: jų sparnai buvo ilgesni nei išgyvenusiųjų kregždžių. Pavyzdžiui, 2012 metais vidutinis sparnų mosto ilgis kregždžių populiacijoje buvo 106 mm, o ant kelio rastų negyvų kregždžių sparnų mosto ilgis – 112 mm. „Turbūt svarbiausias trumpesnių sparnų efektas yra tas, jog jie paukščiui suteikia galimybę vikriau pasisukti“, - sakė C. Brownas. Ankstesni skrydžio dinamikos tyrimai parodė trumpesnių sparnų naudingumą paukščiams, kurie skrydžio metu dažnai sukiojasi ir vartosi, be to, nustatyta, kad trumpesni sparnai taip pat padeda plunksnotiesiems greičiau pakulti nuo žemės. Mokslininkai, išanalizavę vidutinio sparnų ilgio permainų tendencijas gyvų paukščių populiacijoje, nustatė, kad jie nutrumpėjo nuo 111 mm 1982 metais iki 106 mm 2012 metais. Tyrimo rezultatai mokslininkų Brownų šeimą paskatino teigti, kad mirtinas kontaktas su automobiliais tapo esminiu kregždžių evoliucijos veiksniu. Straipsnyje, kuris publikuotas žurnale „Current Biology“, tyrimo autoriai teigia, jog kregždės su ilgesniais sparnais dažniau žūva kelyje ir rečiau susilaukia palikuonių. Šie duomenys parodo „nuostabią tendenciją, kurios neįmanoma būtų prognozuoti“, – sakė Merilendo universiteto (JAV) Aplinkosaugos mokslų centro evoliucijos biologas Johnas Hooglandas, neprisidėjęs prie tyrimo atlikimo. „Mes, žmonės, taip smarkiai keičiantys aplinką, sukuriame naujus natūralios atrankos veiksnius gyvūnų populiacijoms“, – pridūrė mokslininkas. C. Browno teigimu, kol kas nebuvo atlikta daug tyrimų, kurie gilintųsi į ilgalaikius kelyje žūvančių gyvūnų pokyčius, taigi, reikėtų atlikti daugiau darbo siekiant nustatyti, ar tokios pačios tendencijos būdingos ir kitų regionų kregždėms, kitiems paukščiams ar žinduoliams. „Manyčiau, kad tokia tendencija visai gali būti pastebėta ir kitų gyvūnų atveju. Bet literatūroje beveik nėra istorinių žūčių kelyje tendencijų aprašymų, nes stebėjimai paprastai trunka vieną ar du sezonus, o ne ilgą laiką“. | ||||||
| ||||||