Mokslo ir technologijų pasaulis

Mykolo Romerio universitetas (MRU) teigia esantis šokiruotas precedento ir akademinio cinizmo, kuomet buvusi universiteto studentė į teismą padavė nekokybišką mokslo darbą parašiusią įmonę. Teisės profesorius Vytautas Mizaras sako, kad Lietuvoje žengtas žingsnis į priekį – teismas pripažino, kad toks sandoris niekinis ir prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei. Darbą pardavusiai įmonei gali grėsti baudžiamoji atsakomybė.

Trečiadienį Lietuvoje nuvilnijo neregėta istorija: nekokybišką mokslo darbą nusipirkusi ir jį dėstytojui pateikusi studentė darbą rašiusią įmonę padavė į teismą dėl sutarties nevykdymo. Teismas taikė restituciją ir grąžino studentei šios pagal niekinį sandorį sumokėtus 1500 Lt, o įmonei grąžino parengtą rašto darbą ir teises į šį darbą. Taip pat teismas atskirtąja nutartimi informavo prokurorą apie įmonės veiklą, turinčią nusikaltimo požymių. Ar dėl to pradėti ikiteisminį tyrimą, spręs Vilniaus apygardos prokuratūra.

Portalo delfi.lt žiniomis, į teismą kreipėsi MRU studentė Gražina K. Ji rašto darbą pirko bendrovėje „Studium Generale“.

„Universitetas šokiruotas dėl tokio precedento, dėl tokio akademinio cinizmo. Gal to žmogaus studentu negalima vadinti – jis buvo išbrauktas iš studentų sąrašų praėjusių metų rudenį, jam nebuvo leista gintis baigiamojo magistro darbo“, – sakė MRU atstovas Kęstutis Saldžiūnas.

Minėtai teisės studentei darbo gintis neleido vadovas. K. Saldžiūnas patikino, kad jokios tolerancijos akademiniam nesąžiningumui universitete nėra. Akademinį nesąžiningumą kontroliuoja darbo vadovas, universitete veikia antiplagijavimo sistema, nuo šių metų studentai pasirašo sąžiningumo deklaraciją, kurioje patvirtina sąžiningai atliekantys darbus.

Pasak K. Saldžiūno, už akademinį nesąžiningumą studentai šalinamai iš universiteto. Kasmet pasitaiko apie porą tokių atvejų. „Gerbiame teismo sprendimą ir šia proga norėtume atkreipti dėmesį į tokių firmelių egzistavimą – tai atviras kvietimas naudotis klastotėmis, klastoti. Tai tiek diplomo, tiek tapatybės klastojimas. Teisinis reguliavimas turėtų būti surastas, tokia veikla neturi būti atvirai siūloma“, – tvirtina K. Saldžiūnas.

Tuo metu rašto darbą pardavusios „Studium Generale“ direktorius Nikolajus Melnikovas kartoja, ką jau buvo sakęs anksčiau: „įmonė veikia nepažeisdama įstatymų ir nesiruošia to daryti“. 

Pasak N. Melnikovo, jei užsakovas lieka nepatenkintas atlikta paslauga, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos išieškojimo ir tai yra normalu. Įmonės vadovas sakė esantis patenkintas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimų pritaikyti restituciją.

V.Mizaras: sveiku protu nesuvokiama, kad valstybė iki šiol nesiėmė veiksmų

„Teigiamai nuteikė teismo pozicija. Sveikintina, kad toks sandoris apskritai pripažintas negaliojančiu ir prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir, matyt, gerai moralei pagal atitinkamą Civilinio kodekso normą“, – sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjas, profesorius V. Mizaras.

Antru teigiamu dalyku V. Mizaras laiko tai, kad teismui kilo abejonių, ar tokia veikla nepažeidžia Baudžiamojo kodekso normų. Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar komercine veikla. Pasak jo, svarstytinas baudžiamosios atsakomybės taikymas ne tik už užsiėmimą, kuriam reikalinga licenzija ar leidimas ir veikiama jo neturint, bet ir veikiant kitokiu neteisėtu būdu, prieštaraujančiu įstatymo imperatyvioms normoms.

Tačiau V. Mizaras abejoja teismo sprendimu šioje istorijoje pritaikyti restituciją (kai viena ir kita šalis turi grąžinti tai, ką gavo pagal negaliojančiu pripažintą sandorį). „Kur problema – kadangi susiduriame su sandoriu, kuris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, pagal Civilinį kodeksą tokiu atveju restitucija vis dėlto negali būti taikoma, jeigu abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, kitaip tariant, sąmoningai suvokė, kad toks veiksmas yra blogis. O kad tai blogis, matyt, natūralu“, – aiškina teisininkas.

Jo nuomone, pinigus mokėjęs studentas turėjo prisiimti riziką, nes elgėsi neteisėtai. Profesorius stebisi, kad šiuo atveju iš neteisės konstatuojamas teisėtas padarinys ir nurodoma studentei grąžinti pinigus. „Šiuo atžvilgiu teismo pozicija keista. Tačiau šioje situacijoje man labiausiai patinka, kad teismas nepasakė, jog čia viskas tvarkoje, kaip kažkada sakė Generalinė prokuratūra. Manau, Lietuvos valstybėje tai žingsnis į priekį. Manau, civilinę bylą nagrinėjęs teismas gerokai viršijo Generalinės prokuratūros kompetenciją ir pasakė, kad reikia mąstyti – perdavė medžiagą ikiteisminio tyrimo institucijoms“, – kalbėjo V. Mizaras.

Iki šiol Generalinė prokuratūra rašto darbų rašymą ir pardavinėjimą studentams prilygindavo ekonominei veiklai ir pripažindavo, kad už tai negresia jokia atsakomybė. Generalinė prokuratūra rašto darbų rašymą, konsultavimą priskiria ekonominės veiklos rūšims, kurios Lietuvoje nėra uždraustos.

Pasak V. Mizaro, tarp studentės ir bendrovės sudarytas sandoris yra niekinis – prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui, numatančiam, kad studijose studentas dalyvauja asmeniškai. Tai reiškia, kad jokie atstovavimai, tarpininkavimai arba paslaugų pirkimas nėra galimas, studentas turi pats vykdyti visus įsipareigojimus. Antra – darbo pirkimas prieštarauja Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui: autorystės teisė perleidžiama kitam asmeniui, kito asmens parašytas darbas pristatomas kaip savo. Pagal įstatymą autorystės teisė negali būti nei perleidžiama, nei jos atsisakoma.

VU profesoriui sveiku protu nesuvokiama, kad tokie veiksmai Lietuvoje iki šiol buvo toleruojami ir valstybė nesiėmė veiksmų tam užkirsti kelią. „Keliu konceptualų klausimą, koks apskritai valstybės požiūris į šią įsigalėjusią veiklą. Kaip valstybė galėjo nusileisti iki tokio lygio, kad įsivyrautų toks masinis reiškinys, o galiausiai valstybės institucijos pasakytų, kad čia viskas teisėta. Absurdiškiau negali būti. Tai sveiku protu nesuvokiama. Jeigu kažkas sako, kad nėra Baudžiamajame kodekse tokio nusikaltimo sudėties, kokio galo valstybės institucijos ar patys Seimo nariai nepasiūlo įtraukti į kodeksą tokį straipsnį“, – klausia V. Mizaras.