Mokslo ir technologijų pasaulis

Švarių upių ir upelių aukštupiai, oligotrofiniai ežerėliai, šaltavandeniai karjerų vandens telkiniai - tai pagrindinės vietos, kur galime pamatyti nedidelę, iki 10 cm neužaugančią margą žuvelę. Ji mėgsta akmenuotą, žvyruotą dugną, daug deguonies prisotintą ir labai švarų vandenį.

Žiemos metu minta gyvūninės kilmės maistu (moliuskais, smulkiais vėžiagyviais, įvairiomis kirmėlėmis ir vabzdžių lervomis), o šiltuoju metų laiku pasmaguriauja ir įvairiais dumbliais.

Pavasarį, šylant vandeniui, susimeta į didelius būrius ir vos tik pražydus ievoms, ant žvirgždėto dugno prasideda nerštas. Beveik mėnesį vyksta vestuviniai šokiai. Patinai pasidabina ryškiu apdaru ir „karūna,“ o patelės lieka pilkšvos ir nepastebimos.

Žmogaus maistui netinkama žuvytė labai svarbi upėtakiams ir jaunutėms lašišoms. Jų gausa tiesiogiai priklauso nuo mažųjų žuvelių populiacijos. Upeliuose, kuriuose yra upėtakių, jos sudaro svarbią šios lašišinės žuvies raciono dalį. Tai retas atvejis gamtoje, kada žuvų rūšys taip glaudžiai tarpusavyje susijusios. Būtent todėl ji ir yra tokia ypatinga ir vertinga, be jų – nebūtų kitų.

Beje, jai priklauso ir pasaulinis introdukcijos rekordas. Būdama europine rūšimi, ji introdukuota visoje JAV ir Kanadoje, piečiausiai pasiekė Uzbekistaną, o šiauriausiai apgyvendinta Norvegijos upeliuose ir poliariniuose ežeruose.

Lietuvoje daugeliui žvejų ji nepažįstama. Kažkokia raina žuvelė ir tiek. Mokslininkai ja vadina Phoxinus phoxinus, o liaudyje ji vadinama raine (kartais dar marge, rainuote, greituška, margužiuke).

Rainė dažniausiai yra pradedančiųjų žvejų ir vaikų gaudymo objektas. Ji žvejojama lengvute plūdine meškere mažiausiais kabliukais. Masalas – gabaliukas slieko, musės, musės lerva, duona. Žvejai sako, kad ji – geras masalas plėšriųjų žuvų gaudymui.