Mokslo ir technologijų pasaulis

Ernestui Kalabuckui dar tik dvidešimt, o jis jau kuria projektus, kuriuos būtų galima supainioti su NASA projektais. Paleidęs du savadarbius zondus į kosmosą ir nufotografavęs Lietuvą, studentas nesustoja ir ketina į orą skraidinti vis sunkesnius daiktus, galų gale – ir patį žmogų.

E. Kalabuckas pirmasis Lietuvoje ir Baltijos šalyse sukūrė zondą „Glory 2“, kuris pakilo į kosmosą ir ten padarė per 3 tūkst. nuotraukų. Šiandien Vilniaus universitete telekomunikacijų fiziką ir elektroniką studijuojantis jaunuolis kiekvieną dieną dirba su elektronika ir tikisi sukurti raketas, kurios galėtų atlikti mokslinius tyrimus.

Apie sėkmingai įvykdytą misiją ir ateities planus su E. Kalabucku kalbėjosi LRT radijo žurnalistas Simonas Bendžius.

- Kaip jums kilo tokia mintis – iš kosmoso nufotografuoti Lietuvą?

- Jau nuo pat vaikystės, kokių 12 metų domėjausi elektronika. Norėjau save išbandyti ir įveikti kliūtis tokiose srityse, kurios išsiskiria, kur dar nežinau, kaip kažką pavyks įgyvendinti. Šis projektas galvoje gimė, kai man buvo 15 metų. Tuo metu jį jau darė amerikiečiai. Sužinojau, kad įmanoma balionu pakelti fotoaparatą, ir tada man viskas pasirodė labai paprasta – buvau dar labai jaunas ir nežinojau, kokių sunkumų gali iškilti. Tikėjausi projektą padaryti per keletą mėnesių, bet pirmą zondą kūriau dvejus metus. Nors paleidimas buvo nesėkmingas (pamečiau įrangą), vis tiek nepasidaviau.

Po šio bandymo atsirado labai daug rėmėjų. Nesitikėjau, kad Lietuvoje tiek daug žmonių, kurie tokius projektus gali paremti. Žmonės suaukojo po keliasdešimt litų kitam zondui, kurio detalės kainavo keletą tūkstančių. Taigi teko daryti antrą zondą. Antras kartas buvo labai sėkmingas ir gavau nuotraukų iš išsvajotojo kosmoso.

Taigi šiam darbui skyriau ketverius savo gyvenimo metus. Žinoma, nedirbau diena iš dienos, bet mintyse jis visada sukosi. Šis projektas unikalus netgi Baltijos šalyse, tuo metu dar niekas nebuvo to daręs, todėl informaciją teko rinkti anglų kalba. Anglų kalbos tada netgi nemokėjau, taigi tuo pat metu teko ir kalbą išmokti, ir šiaip ne taip projektą įgyvendinau.

- Sakėte, kad zondą sukurti – sudėtinga, tai reikalauja ir lėšų. Kas į zondą įeina, iš kokių dalių jis susideda? Kaip padaryti, kad jis nesudužtų, nuskirstų ten, kur reikia, ir paskui jį galėtum rasti?

- Iš pradžių viskas atrodė labai paprasta, maniau, kad neiškils didelių sunkumų, bet, pradėjus domėtis, pasirodė, kad reikės ir unikalių, paties gamintojo sekimo sistemų, nes tai, ką planavau naudoti, veikia tik Amerikoje, o Lietuvoje nėra tam skirtų bokštų. Taigi teko pačiam darytis radijo siųstuvus, imtuvus. Sumontavau specialią paties pagamintą sekimo sistemą, kuri siuntė zondo koordinates (aukštį, telemetriją).

Zondas pakilo į 33 km aukštį. Tokiame aukštyje ir dangus visiškai juodas, ir Žemės išlinkimas matomas, bet tai dar ne kosmosas, nors sąlygos labai panašios (ten temperatūra siekia –60 °C), todėl teko apgalvoti įrangos konstrukcijų apšildymą, baterijas. Niuansų buvo tikrai labai daug. Zondas turėjo nusileisti specialiu parašiutu, todėl teko numatyti visus galimus variantus.

Taip pat reikėjo domėtis meteorologų prognozėmis, nes pagal vėjų kryptį ir greitį skirtingame aukštyje galima apskaičiuoti apytikslę zondo skrydžio kryptį ir nusileidimo vietą. Leisdamas pirmą zondą čia ir apsišoviau – meteorologines prognozes pažiūrėjau tik žemėje, neįvertinau, kad viršuje gali taip stipriai kisti vėjo kryptis, todėl zondą pamečiau. Tačiau antrą kartą viską apskaičiavau ir maždaug žinojau, kur zondas leisis, todėl važiavau ten ir laukiau.

- Kur zondas nusileido?

- Paleidau Molėtų rajone, Joniškio miestelyje, o nusileido prie Utenos, Leliūnų miestelyje. Per 2 val. 10 min. zondas nuskrido apie 60 km.

- Turbūt prisirinko žmonių?

- Buvau surinkęs paieškos komandą, kuri važiavo iš paskos. Jei zondas būtų nusileidęs į mišką ar sustreikavusi sekimo sistema – jie būtų man padėję zondą nukelti ar iššukuoti mišką. Tačiau viską pavyko numatyti, įmontavau sekimo sistemas, kelis fotoaparatus, todėl nesklandumų nebuvo, viskas veikė idealiai.

- Kokie planų ir idėjų turite dabar? Turbūt po „Glory 2“ sėkmės norisi išbandyti kažką naujo, unikalaus?

- Vietoje nestoviu, gaminu visokius dalykus. Pvz., prieš keletą savaičių pabaigiau parasparnį. Po „Glory 2“ misijos labai norėjosi skrydį išbandyti pačiam. Visas mano projektas susijęs su noru viską pamatyti iš viršaus, iš oro, todėl neiškenčiau, lankiau parasparnių kursus ir dabar motorizuotu parasparniu skraidau jau metus. Šiais metais pasigaminau parasparnį, o ateityje planuoju kurti raketas. Viskas kol kas išeina ekspromtu ir sunku pasakyti, kaip klostysis toliau.

- Koks būtų raketos tikslas?

- Galvoju raketą iškelti į 30 km aukštį ir ten ją paleisti. Tada galima būtų pasiekti dar didesnį aukštį, atlikti kokius nors tyrimus ir pan.

- Dabar tokie bandymai populiarėja. „Youtube“ galima pamatyti garsųjį vaizdą, kai „Lego“ žmogeliukas taip pat pakeliamas į kosmosą, filmuojamas, o paskui sėkmingai nusileidžia. Taigi ledai jau pramušti? Vis daugiau žmonių nori patys susikurti kažką unikalaus, fotografuoti kosmosą ir pan.?

- Teoriškai tai galima padaryti gana nedidelėmis sąnaudomis. Aš jau tada žinojau, kad užtektų paleisti „iPhone“ telefoną, kuriame viskas sumontuota – gali veikti sekimo sistema, yra ir kamera, tereikia pagalvoti apie apšildymą. Taigi tai galima padaryti labai paprastai.

Aš irgi galėjau nusipirkti kai kurias sekimo sistemos dalis, maitinimo stabilizatorius, siųstuvus, bet man buvo labai įdomu viską pasidaryti pačiam, todėl teko vis įrangą lituoti. Pats viską dariau ne tik dėl nuotraukų – norėjau daugiau sužinoti, įsigilinti. Gal iš šalies atrodo juokingai, kad detalėms išleidau keletą tūkstančių, bet manau, kad kiekvieno pasirinkimas, ką ir kaip paleisti.

- Teko girdėti, kad įmanoma panašiu principu į orą pakelti ir žmogų, ir žmogus taip pat galėtų kažką panašaus patirti, pamatyti, nufotografuoti. Ar jau yra buvę tokių bandymų?

- Visi tikriausiai matė, kad „Red Bull“ jau organizavo tokį projektą, kai žmogus šoko iš didesnio nei 30 km aukščio. Teoriškai buvo pakartotas mano eksperimentas, tik balionas, svoris, saugumas ir pan. buvo daug didesnis. Tačiau viso projekto principas buvo tas pats. Taigi tokiu būdu tikrai galima pakilti į tokį aukštį, kur net ir vidurdienį dangus būna visiškai juodas ir matyti kosmosas.

- Yra minčių ateityje tai pabandyti pačiam?

- Tikrai neatsisakyčiau, jei būtų galimybė, bet šitam projektui reikėtų labai didelių sąnaudų, piniginių išteklių ir pan. Taigi nežinau, ar pavyks kada nors tai padaryti. Žinoma, pasvajoti galima.

- Būna žmonių, kurie sako, kam čia pinigus leisti į orą, yra daug naudingesnių dalykų. Kuo jus traukia dangus?

- Man skrydis asocijuojasi su laisve, mane visada labai traukė tokie dalykai. Nuotraukos tik patvirtina, kad tie, kurie šnekėjo, jog projektas labai brangus ir geriau tuos pinigus kažkur investuoti, buvo neteisūs. Atsipirko ir pinigai, gavau daug naujų žinių.

- Nekilo minčių, pabaigus studijas Vilniuje, bandyti kažką daryti ir užsienyje?

- Kol kas tokių planų neturiu, bet nieko neatmetu – jeigu bus galimybių, visas jas stengsiuosi išnaudoti.

- Koks buvo pats įstabiausias atradimas besidomint, skaitant, dirbant?

- Supratau, kad su elektronika galima padaryti daug įdomių dalykų, kurie atrodo neįmanomi. Suvokiau, kad viską galima padaryti, viskas įmanoma, tereikia domėtis, skirti laiko ir turėti noro.

- Yra nemažai moksleivių, studentų, kurie kažką dirba, montuoja, taiso ir turi panašių idėjų, svajonių. Ką jiems patartumėte?

- Iš savo patirties galėčiau pasakyti, kad jokiais būdais neklausytų sakančių, jog tai neįmanoma.

- Buvo jums taip?

- Kasdien. Įsivaizduokite reakciją, kai mokykloje pasakydavau, kad paleisiu fotoaparatą į kosmosą ir jį nufotografuosiu. Tačiau žinojau, kad sugebėsiu. Nors idėjų dažnai niekas nepalaiko, viską įmanoma įgyvendinti. Kai žmonės mane pašiepdavo, aš savo jėgas nukreipdavau taip, kad galėčiau jiems įrodyti, jog galima tai padaryti. Tai būdas, kaip į tokius žmones nekreipti dėmesio ir gauti iš to naudos.

Simonas Bendžius, LRT radijo laida „Ryto garsai“