Kodėl nekenčiame kreidos cypsėjimo ar į lentą brūžinamų nagų garso?
|
Kodėl nekenčiame kreidos cypsėjimo ar į lentą brūžinimų nagų garso?
©scienceline.org Daugelis tokį garsą suvokia ir apibūdina kaip veriantį, persmelkiantį, šiurpų – šiaip ar taip, nemalonų. Tačiau oda pagaugais nueina ne dėl aukšto dažnio garso. Kodėl toks garsas dažniausiai skamba nepakenčiamai? Dar 1986 m. (laikais, kai kreida ir lentos buvo naudojamos dažniau nei dabar) Šiaurės vakarų universiteto mokslininkai tyrinėjo šią problemą, manipuliuodami į lentą brūžinamų nagų garso įrašais – pašalindami iš jų tam tikro dažnio fragmentus. Tyrėjai tada prašė tiriamųjų įvertinti girdimus garsus pagal skalę nuo maloniausio ligi nemaloniausio. Tąsyk paaiškėjo, kad aukšto dažnio garsų eliminavimas iš įrašo jo nesušvelnina – garsas lieka toks pat nemalonus. Maža to, iš įrašų pašalinus vidutinio ir žemo dažnio garso bangų, tokie įrašai buvo vertinami kaip malonesni ausiai nei originalaus garso įrašo atveju.
Po daugelio metų 2011-aisiais Austrijoje ir Vokietijoje muzikologai Michaelis Oleris (Michael Oehler) ir Christofas Roitersas (Christoph Reuters) atlikdami savo eksperimentus pastebėjo, kad nemaloniausiai skamba garsą sudarančios bangos, kurių dažnis telpa į 2000 ir 4000 hercų diapazoną. Mat tokio dažnio garsą žmogaus klausos aparatas sustiprina labiausiai. M. Oleris ir Ch. Roitersas atliko tyrimą su 24 savanoriais, iš kurių nė vienas nebuvo muzikos ekspertas ar profesionalus muzikantas. Kiekvienas eksperimento dalyvis buvo paprašytas išklausyti aštuonių garsų seriją, kurie buvo pateikiami atsitiktine seka. Išklausęs juos, tiriamasis kiekvieną garsą turėjo įvertinti balu (1 – maloniausias garsas, 6 – nemaloniausias garsas). Kiekvienas iš tos garsų serijos aštuoneto buvo modifikuotas nagų cypsmo į lentą garsas. Tik tyrėjai šiek tiek pakeitė jų tonus ir stiprumą. Eksperimento metu mokslininkai registravo ir fiziologines tiriamųjų reakcijas į garsinius stimulus – matavo tiriamųjų odos elektrinį laidumą, širdies plakimo dažnį ir kvėpavimo pokyčius. Tyrėjai analizavo ir psichologinius faktorius, diferencijuodami tiriamuosius į tuos, kurie žinojo, koks čia garsas skamba (tyrėjai dalį tiriamųjų įspėjo, kad skambės nagų cypsmas lentoje) ir tiriamuosius, kuriems apie skambančius garsus nebuvo atskleista nieko. Visgi, kad ir kaip nemalonųjį kreidos ar nagų cypsmą modifikuotum, nemalonus jis vis tiek išlieka. Iš garso įrašo eliminavus 2000-4000 hercų dažnio bangas, garsas virsta šiek tiek švelnesnis ir priimtinesnis, bet vis tiek nemalonus. "Labiau pakenčiamas, - įvardija M. Oleris. – Bet ne daugiau. Mat mūsų ausys labai jautrios tokio dažnio garsams." Šios temos tyrimus 2012 m. tęsė Masačiusetso technologijų instituto (MIT) Smegenų ir kognityvinių mokslų fakulteto profesorius Džonas Makdermotas (John McDermott). Jo tyrimų išvados ankstesnius tyrimus papildė keliais punktais. Pasirodo, du nemaloniausi garso ypatumai yra garso aštrumas (jį sąlygoja aukšto dažnio bangos) ir garso šiurkštumas (jį sąlygoja garso dažnio intensyvumo svyravimai). Kadangi ankstesnių tyrimų metu nustatyta, kad aukšto dažnio bangos su nemalonumu nesusijusios, Dž. Makdermotas labiau akcentuoja garso "šiurkštumą" (angl. – roughness). Profesorius aiškina, kad nagas slysdamas lentos paviršiumi trumpam kliudo paviršiaus nelygumus, o tai ir suteikia garsui šiurkštumo. Jis pastebėjo, kad šiurkščiausiai skamba garsai, kuriuose dažnio intensyvumas svyruoja maždaug 20-200 hercų. Laimei, mokymo įstaigose kreidas ir lentas keičia žymikliai ("markeriai") ir baltos lentos. Tiesa, kas žino, ar po kurio laiko neišsivystys antipatija garsui, kuris kyla žymikliui liečiantis su baltos lentos paviršiumi... Beje, priminsime, kad nemaloniausiu iš visų tokio pobūdžio garsų buvo pripažintas peilio brūžinimas į stiklą. Visą nemaloniausių garsų "topą" rasite spustelėję šią nuorodą. | ||||||
| ||||||