Mokslo ir technologijų pasaulis

Visai gali būti, kad juodosios bedugnės baigiasi ne gniuždančiu singuliarumu, kaip manyta iki šiol, tačiau atveria vartus į visai kitas Visatas.

Tai iš tiesų gali pasirodyti kaip mokslinės fantastikos filmo užuomazga, tačiau kvantinės fizikos specialistų naujausi skaičiavimai rodo, kad žvaigždžių vartų idėja galbūt yra netgi arčiau teisybės nei singuliariumo teorija, rašo mnn.com.

Naujosios teorijos pagrindas yra „kilpinės kvantinės gravitacijos“ (loop quantum gravity – LQG) koncepcija, pirmą kartą suformuluota kaip priemonė susieti standartinę kvantinę mechaniką su standartiniu bendruoju reliatyvumu siekiant išspręsti šių dviejų sričių nesuderinamumus. Iš esmės, LQG siūlo idėją, kad erdvėlaikis yra iš prigimties granuliuotas arba atominis. Jis sudarytas iš mažučių nedalių dalelių, kurios yra maždaug Planko atstumo dydžio (maždaug 10^-35 metro).

Luizianos valstijos universiteto (JAV) mokslininkas Jorge Pullinas kartu su Respublikos universiteto (Urugvajus) mokslininku Rodolfo Gambini atliko skaičiavimus, norėdami sužinoti kas vyktų juodosios bedugnės vidury, jeigu ji atitiktų LQG parametrus. Paaiškėjo, kad šie tamsieji monstrai pagal jų teoriją elgiasi visai kitaip nei taikant vien bendrosios reliatyvumo teorijos teiginius: singuliariumo nebeliko. Vietoje jo, juodajai bedugnei vos pradėjus stipriai spausti, ji staiga paleidžia medžiagą, tarsi per plačiai atlapotas duris.

Suvokti tokių skaičiavimų reikšmę gali padėti vaizduotė. Taigi, jeigu tikėtume bendrąja reliatyvumo teorija, tuomet kritimas į juodąją bedugnę primintų kritimą į labai gilią prarają, tik dugne jūsų lauktų ne kietas nusileidimas – ties dugnu būtumėte suspaustas į vieną begalinio tankio tašką (singuliariumą). Ir gilios prarajos, ir juodosios bedugnės bendra savybė – „kitos pusės“ nebuvimas. Prarajos dugnas sustabdo kritimą žemyn, o singuliariumas „sustabdo“ kritimą į juodąją bedugnę (ar bent jau pasiekus singuliariumą nebelieka prasmės sakyti, kad „krentate“).

Bet jeigu teisinga būtų LQG koncepcija, tuomet kritimas į juodąją bedugnę būtų visai kitoks. Iš pradžių galbūt net nepastebėtumėte, kad kažkas yra kitaip nei bendrosios reliatyvumo teorijos atveju: sparčiai didėtų gravitacija. Bet beveik priartėjus prie ribos, kurią galima būtų vadinti juodosios bedugnės branduoliu, ties riba, kai turėtumėte būti suspausti į singuliariumą, gravitacija staiga pradėtų mažėti. Tarsi būtumėte praryti ir išspjauti į kitą pusę.

Kitaip tariant, LQG juodosios bedugnės yra tarsi tuneliai arba vartai. Bet vartai į kur? Mokslininkų manymu, tai gali būti greitas būdas pasiekti kitas mūsų Visatos dalis. Arba tai gali būti vartai į visai kitas visatas.

Įdomu tai, kad tą patį LQG principą galima pritaikyti ir Didžiajam sprogimui. Įprastinės teorijos byloja, kad Didysis sprogimas prasidėjo iš singuliariumo. Tačiau atsukus laiką pagal LQG principus, Visata prasidėtų ne nuo singuliariumo. Ji atsirastų iš tunelio, kurio kitoje pusėje yra kita, senesnė Visata.

Mokslininkai neturi pakankamai duomenų, kad aiškiai pasakytų, ar naujoji teorija yra teisinga, tačiau LQG pasižymi vienu pranašumu: ji yra gražesnė. Tiksliau, jai nebūdingi tam tikri paradoksai, kurie bjauroja įprastines teorijas. Pavyzdžiui, jai nebūdingas juodosios bedugnės informacijos paradoksas. Reliatyvumo teorija tvirtina, kad juodosios bedugnės singuliariumas yra tarsi ugniasienė. Tai reikštų, kad informacija, patekusi į juodąją bedugnę, prarandama amžiams. Bet kvantinė fizika tvirtina, kad informacijos praradimas yra neįmanomas.

Pagal LQG teoriją, juodosios bedugnės neturi singuliariumo, todėl ir informacija nebūtų prarandama. „Informacija neprarandama, ji nuteka“, – sakė J. Pullinas.