Nieko nevalgantys sauliavalgiai: kaip įmanoma būti gyvam vien vandeniu ir saulės spinduliais? (Video)
|
"Sauliavalgystė"
©smileinseconds.blogspot.com Sietle (JAV) gyvenanti moteris Navena Šain (Navenna Shine) įsitikinusi, kad jai visiškai nereikia maisto. Savo idėjas ji skleidžia ir viešojoje erdvėje. Kad įrodytų savo tiesas, moteris pradėjo eksperimentą, pavadinimu "Būti gyvam saulės šviesa" ("Living on Light"). Jo metu moteris nuo keturių iki šešių mėnesių mėgins išbūti be maisto – soti vien saulės šviesa, vandeniu ir arbata, informuoja "FoxNews.com". N. Šain išbandyti eksperimentą paskatino jogų praktika: tūkstančius metų pasakojama, kad jogos adeptai įvaldę meną būti gyvam vien saulės šviesa – kartais net ir be vandens. Toks gebėjimas vadinamas sauliavalgyste (angl. – inedia), o tai praktikuoti mėginantys asmenys – sauliavalgiais. Vienoje iš labiausiai pasaulyje paplitusių sauliavalgystės atmainų išpažįstamas tikėjimas, vadinamas bretarianizmu (angl. – breatharianism), kuriuo žmonės mokomi išgyventi tik vandeniu ir saulės šviesa.
N. Šain yra viena iš naujausių šio keisto tikėjimo išpažinėjų. Nors šios idėjos pasaulyje gyvuoja ne vieną tūkstantį metų, moderniais laikais sauliavalgystę skelbiasi praktikuoją vos keletas žmonių visoje planetoje. 2010 m. 82-ejų indas Prahladas Jani (Prahlad Jani) apsiskelbė nieko nevalgąs ir negeriąs jau 70 metų – nuo pat Antrojo pasaulinio karo.
Sauliavalgystės psichologija
Sauliavalgystė – visai kas kita nei dietos ir badavimas. Tai nėra ir badavimas dėl protesto, nei psichosomatinis valgymo sutrikimas (kuriems priskiriama anoreksija). Sakramento koledžo (JAV) Filosofijos fakulteto dekanas Robertas Kerolas (Robert Carroll) pažymi, kad atsisakymas valgyti šiuo atveju grįstas itin stipria dvasine nuostata. "Pasninkavimas seniai laikomas priemone apsivalyti kūną ir protą, - aiškina R. Kerolas. – Pasninkavimas primena apie turimas priklausomybes ir silpnybes, suartina su tais, kurie kenčia badą kasdien. Sauliavalgiai siekia būti dvasinėmis būtybėmis ir pasninkavimą ištobulina iki antžmogiško lygmens. Anot jų, jei susilaikymas, savikontrolė ir valgymo bei gėrimo ribojimas yra gerai, tai visiškas fizinės mitybos atsisakymas turėtų būti dar geriau." Laikinas pasninkavimas praktikuojamas daugelio religijų – įskaitant ir islamą bei krikščionybę. Romos katalikų tradicija byloja, kad kai kurie šventieji be maisto yra gyvenę ištisus mėnesius ar net metus. Nieko stebėtino, jog tokie įsitikinimai gali griūti it kortų namelis, papūtus menkiausiam mokslinių tyrimų vėjeliui. Žmogaus kūnui reikia ir maisto, ir vandens – kitaip jis nepajėgtų funkcionuoti. Tai tiesiog elementari tiesa, savaime suprantamas dalykas. Išnaudodami saulę maisto pasigaminti gali tik augalai – jie įvaldę procesą, kuris vadinamas fotosinteze ir kurio metu mineralinės medžiagos paverčiamos maisto medžiagomis. Žmogaus organizmas to nemoka. Priklausomai nuo įvairių veiksnių, žmogaus kūnas be maisto gali išgyventi apie mėnesį, ir tik keletą dienų – be vandens. Jei Navena Šain nori sekti bretarianų ir sauliavalgių pėdomis, jai derėtų atsižvelgti į tai, jog daugelis jų pareiškimų yra geriausiu atveju perdėti, blogiausiu – apgavikiški. Keletas žmonių, kurie yra skelbęsi, neva jiems pavyko būti gyviems vien oru ir saulės šviesa, buvo pričiupti slapta besimaitinantys ir geriantys. Jei asmuo neduoda sutikimo akylai stebėti jį absoliučiai visą laiką, apgavystės galimybė yra labai didelė, rašo "News.discovery.com". Garsus bretarianas Vilis Bruksas (Wiley Brooks) buvo pastebėtas ir nufotografuotas vadinamojoje "greito maisto" užkandinėje tuo metu, kai skelbėsi pasninkaująs. N. Šain savo badavimo eksperimentą pavertė viešųjų ryšių akcija: ji filmuoja save nieko nevalgančią, susikūrė profilį veidaknygėje, kad rėmėjai (ir pavyduoliai) galėtų sekti jos eksperimentą. Sprendžiant iš savo pojūčių, patyrimų ir simptomatikos (pvz., pykinimas, kalbėjimasis su Dievu, žinučių, kurias ji gaunanti iš visatos) aprašymų, jos pastangos nuoširdžios – moteris patiria kliedesius. Jei ji nebus atsargi ir laiku nesustos, netrukus pasauliui gali paskleisti ir visiškai kitokią žinią – apie tragišką eksperimento pabaigą. Šventasis sadhu ar išmoningas kaimo šarlatanas? Beje, o kaip skamba toji istorija apie indą P. Jani, kuris 2010 m. skelbėsi nevalgąs jau nuo Antrojo pasaulinio karo laikų? Ahmedabato ligoninės (Gurdžarato provincija) medikai korespondentams pasakojo, kad 82-ejų senolis nuodugniai stebimas ligoninėje praleido šešias paras. Ir nors per tą laiką į burną jis nepaėmė nė lašo vandens ir nė trupinio maisto, jokių išsekimo ar dehidratacijos požymių medikai jo organizme per tiek laiko nepastebėję.
P. Jani pasakoja, kad iš namų išėjo būdamas 7-erių ir nuo to laiko Radžastano apylinkėse gyveno kaip klajojantis šventasis sadhu. P. Jani laikomas bretarianu, kurio kūnas jėgų semiasi vien iš "dvasinio gyvenimo šaltinių". Vyras tiki, kad jį palaiko deivė – ji lieja gyvybės eliksyrą pro skylę jo gomuryje. Nors jo pasakojimus patvirtino vienas antgamtinius žmonių gebėjimus tyrinėjantis indų gydytojas, daugelio kitų žmonių šis vyriškis laikomas "kaimo šarlatanu".
Visgi Indijos Gynybos tyrimų vystymo organizacija (India's Defence Research Development Organisation), kurios mokslininkai yra sukūrę bepilotį žvalgybos lėktuvą, tarpžemynines balistines raketas ir pan., tiki, kad Prahladas Jani galėtų pamokyti organizacijos karius, kaip ilgą laiką išgyventi be maisto. Iš jo galėtų pasimokyti ir paprasti žmonės – tiems atvejams, jei užklupus stichijai tektų ilgai laukti gelbėtojų. "Jei jo pareiškimai pasitvirtins, jo atvejis gali tapti proveržiu medicinoje, - svarsto Gynybos instituto fiziologijos mokslų daktaras G Ilavažaganas (G Ilavazhagan). Per tas šešias nuolatinio stebėjimo paras ligoninėje, kai vyriškis nevalgė ir negėrė, jis taip pat nė sykio nesišlapino ir nesituštino. Maža to, senolis jautėsi žvalus ir sveikas. Jokių letargo ar kliedesių požymių jo elgesyje medikai nepastebėjo ir po 15 parų - tuomet garbaus amžiaus vyriškis atrodęs ir jautęsis geriau už daugelį savo bendraamžių. Medikų konsiliumas priėjo išvados, kad senolis yra įvaldęs ypatingą prisitaikymą prie badavimo ir troškulio. Nors badą ir troškulį pakelti keletą ar keliolika dienų galbūt galima išmokti, gydytojai mano, kad taip gyventi ištisus metus visgi yra neįmanoma. Indijos džainistai ir induistai neretai praktikuoja aštuonias dienas trunkantį pasninkavimą religiniu pagrindu. Daugelis žmonių visiškai be maisto galėtų išgyventi ne ilgiau nei 50 parų. Ilgiausio bado streiko rekordas – 74 paros. | ||||||||
| ||||||||
