Mokslo ir technologijų pasaulis

Jie ambicingi ir arogantiški, bet tušti. Jie svajoja apie nuostabų gyvenimą, bet vengia atsakomybės ir sunkaus darbo. Narcizų karta – taip dabartinį jaunimą apibūdino JAV mokslininkai. Lietuvos psichologai, sociologai ir filosofai taip pat pripažįsta, kad mūsų jaunąją kartą apima susireikšminimo virusas.

„Aš ketinu elgtis taip, kaip visi vyresnio amžiaus žmonės: jaunąją kartą vadinsiu tingia, savanaudiška ir paviršutiniška. Bet aš turiu tyrimų rezultatus! Aš turiu statistikos! Turiu gerbiamų mokslininkų citatų! Kitaip nei mano tėvai, seneliai ir proseneliai, aš turiu įrodymų“, – entuziastingai skelbė gegužės mėnesio „Time“ žurnalo viršelio temos autorius Joelis Steinas.

Straipsnyje „The Me Me Me Generation“ („Aš Aš Aš karta“ – liet.) jis apibendrino JAV sociologų, antropologų ir psichologų atlikto tyrimo išvadas. Nacionalinio sveikatos instituto duomenimis, 20-mečių kartoje yra tris kartus daugiau narciziškos asmenybės sutrikimų turinčių jaunuolių nei jų buvo dabartinių 65-mečių ar vyresnių amerikiečių kartose.

Savimylų epidemija

Aukštesnį balą narcisizmo skalėje 2009 metais gavo 58 proc. daugiau studentų nei 1982 metais.

Remdamasis šia statistika, dabartinius paauglius ir jaunimą J.Steinas straipsnyje atvirai vadina savimylų ir autoritetų negerbiančių tinginių karta, vartotojiškos kultūros išplautomis smegenimis. Girdi, šios kartos atstovai perdėtai savimi pasitiki: įsivaizduoja, kad yra išskirtiniai, trokšta garbės ir šlovės, tiki, kad patys valdo gyvenimą, kuriame nesirengia vargti ar taikytis su kitų žmonių norais.

Jie ambicingi ir arogantiški, bet lėkšti. Jie svajoja apie geresnį gyvenimą, kurio, žinoma, nusipelnė, bet vengia atsakomybės ir sunkaus darbo. Naujoji narcizų karta orientuojasi į greitus pasiekimus – visko geidžia čia ir dabar. Kantrybė, kuklumas, nuolankumas ir dėkingumas jos sąmonėje jau virto atgyvena.

Tai – komunikabilūs, sugebantys padaryti gerą įspūdį ir save parduoti žmonės. Jie greitai užmezga ryšius, tačiau nemoka jų išsaugoti, todėl daugybė jaunuolių jaučiasi vieniši, ilgai gyvena vieni, o ne santuokoje ar partnerystėje.

„Narcizų būta visais laikais, tačiau dabar jų – kaip per epidemiją“ – reziumuoja straipsnio žurnale „Time“ autorius ir nuogąstauja dėl žmonijos ateities, juk tikėtina, kad nekritiško mąstymo vartotojiškos kultūros tarnai dėl asmeninės gerovės nusispjaus į solidarumą ir bendruomenės interesus. Bijoma, kad jie nepasiūlys visuomenės ateities vizijos, verčiau greitai prisitaikys prie pasikeitusių aplinkybių nei joms priešinsis ar sukels revoliuciją.

Visos kartos yra „Aš“ kartos?

„Time“ pozicija suerzino dalį amerikiečių, ypač jaunimą. Interneto tinklaraščiuose pasipylė J.Steiną kritikuojančių pasisakymų – ne vien piktų komentarų ar tuščių paburnojimų, bet ir svariais kontrargumentais grįstų nuomonių. Gindamiesi nuo J.Steino kritikos strėlių, oponentai remiasi senais spaudos leidiniais, cikliškai vis grįžtančiais prie amžinosios kartų konflikto temos.

Pasirodo, dar 1907 metais laikraštis „The Atlantic“, ieškodamas amerikiečių santuokų byrėjimo priežasčių, kaltino individualizmo kultą ir savo asmenybės garbinimą.

1976 metais žurnalo „New York“ viršelį puošė tema „Me“ decade“ („Aš“ dešimtmetis“ – liet.).

1985 metais žurnalo „Newsweek“ viršelyje atsidūrė pasakojimas apie maniakišką amerikiečių poreikį žūtbūt dokumentuoti net banaliausius savo gyvenimo momentus – tąkart kalbėta apie videokartą.

Maža to, dar 1990 metais tas pats žurnalas „Time“ gvildeno į trečią dešimtį įkopusių jaunuolių elgseną ir rašė: „Jiems kyla problemų priimant sprendimus. Jie verčiau žygiuos per Himalajus nei kops karjeros laiptais. Jie atidėlioja tuoktuves, nes bijo skyrybų.“

Nesutikdami su narcisistų etikete jaunuoliai kaip mat prisimins šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomą Bazo Luhrmanno režisuotą JAV rašytojo Franciso Scotto Fitzgeraldo romano „Didysis Getsbis“ ekranizaciją. Filmas nukelia į triukšmingą XX amžiaus pradžios Niujorką, kuriame verda siautulingas amerikiečių gyvenimas – nesibaigiantys malonumai, vakarėliai, šampanas ir didžiulės iliuzijos.

Kinomanai galbūt neužmiršo ir garsiosios 1988 metų filme „Beaches“ aktorės Bette Midler ištartos frazės „But Enough About Me. Let's Talk About You. What Do You Think Of Me?“ („Pakaks apie mane. Pakalbėkime apie tave. Bet ką tu manai apie mane?“ – liet.)

„O hipiai su kvaišalais, laisvu gyvenimu ir vėliau sekusia seksualine revoliucija? Manau, visos kartos yra „Aš“ kartos. Požiūris į tuos pačius dalykus keičiasi tik iš dalies. Pavyzdžiui, frazė „Carpe Diem“ („Gyvenk šiandien“ – liet.) anksčiau buvo traktuojama kaip „gyvenk prasmingai“, kad paliktum ką nors po savęs. O dabar tai suvokiama labiau kaip „Gyvenimas per trumpas, todėl reikia krėsti „crazy shit“ (kvailystes – liet.)“, – svarstė Didžiojoje Britanijoje studijuojantis ir atostogauti į Lietuvą atvykęs dvidešimtmetis Jonas Grinevičius.

Ne kritika, o asmenybės žlugdymas

Turbūt tuo „crazy shit“ būtų galima pavadinti prieš kelias savaites dviejų Vilniaus licėjaus auklėtinių iškrėstą pokštą.

„Sudie gyvenime, sudie licėjau.“ Tokio turinio suicidinę žinutę iš bendramokslio elektroninio dienyno išsiuntę gimnazistai ant kojų sukėlė visą mokyklą – baimintasi abituriento savižudybės. Nevykusiai papokštavę licėjaus antrokai turės palikti šią švietimo įstaigą.

„Jie iš pradžių nesuvokė, ką padarė. Dabartinei kartai būdinga nesuvokti savo veiksmų. Tai labai būdinga išplautoje vertybių sistemoje – rengiuosi, kalbu, darau ir nejaučiu savo elgesio pasekmių“, – taip auklėtinių elgesį įvertino Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.

Jis neslėpė dabartinėje paauglių kartoje pastebintis daug narcisizmo bruožų: „Tai – pragmatiški geresnių sąlygų ir patogumų ieškotojai. Vadovaujamasi filosofija: „Jei man palanku prisitaikyti, tą ir padarysiu.“ Toks pragmatizmas atitolina nuo idealizmo, nes pragmatikas niekada nežengs neracionalaus žingsnio – jis viską apskaičiuoja.“

S. Jurkevičius pastebi, kad dauguma paauglių jaučiasi labai svarbūs ir reikšmingi, trokšta, kad jais būtų žavimasi. „Bendraujant su suaugusiais familiarumas dažnai peržengia sveiko proto ribas, nepaisoma autoritetų. Jaunimas visai nebejaučia, kas priderama, o kas ne, todėl kartais tenka aiškinti elementarius dalykus – kaip elgtis viešoje vietoje, kaip tvarkingai apsirengti“, – kalbėjo Vilniaus licėjaus direktorius.

Be to, jaunoji karta tapo itin jautri kritikai, nesugeba jos priimti adekvačiai: „Kartais kritika traktuojama kaip asmenybės savitumo naikinimas ar net žlugdymas. Moksleivis nesugeba laiku atlikti namų darbų, bet jis – asmenybė. Mano galva, švietimo sistema liberalėja neigiama linkme, demokratijos, žmogiško santykio ir bendravimo supratimas virto familiarumu, normų nesilaikymu, savo teisių sureikšminimu. O šis naratyvas sukūrė prielaidas ir prastam mokymuisi.“

Lūkesčiai neatitinka realybės

Psichologai pastebi, kad tėvai ir pedagogai stengiasi, jog vaikai atitiktų vyraujančios kultūros požymius. Jokie tėvai nesiekia išauklėti atžalų savimylų, bet nori, kad jie pasitikėtų savimi. Todėl dažnai kartojama, kad vaikas yra puikus, ypatingas – tikras šaunuolis.

Išskirtinumo įspūdį jaunajai kartai užaštrina ir socialinė aplinka – realybės šou galima išgarsėti per kelias minutes. Be to, pastebėta, kad savo „Facebook“ profilį jaunuoliai puoselėja kaip prekės ženklą. Tada, kai kiekvieną tavo piršto krustelėjimą pakomentuoja kelios dešimtys draugų ir dar antra tiek paspaudžia „like“, imi tikėti, kad bet kokia informacija tampa įdomi vien todėl, kad ji – apie tave.

Tokiais atvejais aplinkinių meilės ir dėmesio poreikis tampa beribis. Ką daryti, kai virtualus pasaulis ir gyvenimo realybė ima skirtis, kai suvoki, kad visas tavo reikšmingumas – tik iliuzija?

„Vieni susitaiko, kitus apima pyktis ir nusivylimas. Lūkesčių ir realybės neatitikimas gimdo agresiją“, – pasekmes įvardijo Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre dirbanti vaikų psichologė Vita Čioraitienė.

Ji įsitikinusi, kad narciziškos asmenybės sutrikimų turintys jaunuoliai išoriškai atrodo labai pasitikintys savimi, tačiau iš tikrųjų jaučiasi vieniši ir nesaugūs: „Jie vaizduoja nežinia ką, tačiau viduje yra sutrikę ir pažeidžiami. Tiesa, jie nepripažįsta, kad turi psichologinių problemų tol, kol nepradeda streikuoti kūnas: širdies permušimai, skrandžio skausmai. Tačiau kai jie galų gale nusprendžia ateiti į konsultaciją, renkasi patį garsiausią šalyje gydytoją, nes jiems reikia vardo. Su tokiais pacientais sudėtinga dirbti, nes šiandien tu jiems – pats geriausias, bet užteks ne taip pažiūrėti ir tapsi blogiausiu.

Elgesys užprogramuojamas vaikystėje

Narcisizmo bruožų turinčių žmonių visuomenėje daugėja ir dėl to, kad tėvai vaikams neskiria pakankamai dėmesio.

„Jie dažnai auga su svetimais žmonėmis, su keliomis auklėmis, keliomis mokyklėlėmis, pradedant „Yamaha“ nuo pusės metukų ir dar velniai žino kuo. Priežiūros tarsi netrūksta, tačiau šalia nėra mamos ar močiutės, su kuriomis vaikas galėtų megzti tvarų ryšį. Jis to daryti neišmoksta. Todėl dabar vaikai turi daug bičiulių, tačiau to tikro draugo taip ir neranda. Viskas slysta paviršiumi – daug atrakcijų, tačiau jokio tikrumo“, – svarstė V. Čioraitienė.

Psichoterapeutė, Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vadovė Roma Jusienė pritarė kolegės įžvalgoms – jaunimo narcisizmas formuojamas dar ankstyvoje vaikystėje, nes vaikai auga smarkiai į pasiekimus orientuotose šeimose.

„Tai vadinama ankstyvuoju traumavimu. Pavyzdžiui, tėvai dėl kokių nors priežasčių neleidžia vaikams išreikšti tikrųjų jausmų: „Neverk, nes tavo ašaros parodys, kad esu bloga mama. Geriau šypsokis, būk geras, nerodyk pykčio.“ Blogai, kai tėvai paperka vaikus: „Aš tau nupirksiu tai, bet tu turi būti toks ir anoks.“ Tokiu būdu paneigiami tikrieji vaiko norai. Užaugę tokie žmonės neatsižvelgia į kitų žmonių poreikius ir jausmus, nes anksčiau nesulaukė dėmesio saviškiams“, – įsitikinusi R. Jusienė.

Ji neabejoja, kad pagyromis vaikų nesugadinsime: „Neįmanoma pergirti vaiko, jei tai daroma adekvačiai. Bėda ta, kad vaikas nesulaukia reakcijos, kai jis pasielgia netinkamai.

Slepia jausmus, nes bijo būti atstumti

R. Jusienė atkreipė dėmesį, kad nėra objektyvių nuoseklių sociologinių tyrimų, galinčių konkrečiai apibrėžti kartų skirtumus: „Kad galėtume lyginti dabartinę ir ankstesnę kartą, reikėjo prieš 30 metų atlikti analogišką tyrimą tomis pačiomis metodikomis.“

Tačiau ji sutiko, kad galima ieškoti tam tikrų labiau dabartinei kartai būdingų bruožų.

„Žiniasklaida, vartojimo skatinimas ir socialinė aplinka ugdo narcisistinius bruožus: visai nesvarbu, kaip jautiesi, kokie yra tavo tikrieji troškimai ir poreikiai, svarbiausia, kad atrodytum priimtinas, tinkamas, save įtvirtinantis. Žmonės skatinami galvoti apie savęs pateikimą, išvaizdą ir įvaizdį, o ne savo tikrąjį vidinį aš. Iš baimės būti atstumti nustojame rodyti savo tikruosius išgyvenimus – todėl mūsų bendravimas tampa paviršutiniškas, nenuoširdus“, – dėstė pašnekovė.

Konkurencija ir nesaugumas

Visi turime įgimtą norą siekti pranašumo. Tačiau priemonės, kuriomis siekiame tai padaryti, atspindi, kaip išugdytas mūsų socialumo jausmas.

„Turėtume žinoti, kad esame ne tik mes, bet ir kiti žmonės, su kuriais galime bendradarbiauti, padėti vieni kitiems. Tačiau žmogaus socialumo jausmas paminamas, kai jam kartojama: „Niekuo nepasitikėk“, „Kovok už save“, „Lipk per galvas“. Vaikų lepinimas – vienas iš rizikos veiksnių narcisistiniam asmenybės sutrikimui atsirasti, nes vaikui ima atrodyti, kad jo poreikiai svarbesni už visų kitų“, – aiškino Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vadovė.

Iš kasdienės darbo su studentais praktikos psichoterapeutė pastebėjo, kad jiems labai svarbu demonstruoti savo pranašumą.

„Jie bando sukritikuoti kitus, pabrėždami jų silpnąsias puses ir išaukštindami savo stipriąsias. Šiuos bruožus skatina nuožmi konkurencinė aplinka – jaunimas jaučiasi nesaugus ir neužtikrintas dėl ateities, todėl ieško būdų, kaip save įtvirtinti“, – abibendrino R. Jusienė ir atkreipė dėmesį, kad jaunų žmonių, ypač paauglių, elgesys tėra sutirštintas, smarkiai išreikštas visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių atspindys.

Narcisizmas – tik šalutinis efektas

doc. Nerijus Milerius, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytojas:

„Nenoriu ginti dabartinės kartos, nes aš jos ir nepuolu. Tačiau galima kalbėti apie šiokią tokią šios kartos specifiką. Šiuolaikinė karta palyginti anksti išmoksta reikšti savo nuomonę – to mokoma mokykloje, socialinėje aplinkoje, be to, nuomonės sakymą stimuliuoja ir masinės informavimo priemonės. Reklamos turinys irgi paremtas narcisistiniu išskirtinumu iki pačių intymiausių dalykų. Tarkime, reklamuojant higieninius paketus kreipiamasi ne į bet kurią abstrakčią moterį, bet į tave. Tokiu būdu individualizuojami masiniai produktai.

Šiuolaikiniai žmonės neskuba įsipareigoti, todėl turi daugiau erdvės sau. Bet laiko sau, savo laisvei, interesams ir nuomonei turėjimas daliai kartos natūraliai išvirsta į šalutinį negatyvų efektą – narcisizmą. Psichologai anksčiau rekomendavo vaikus auginti ypatingumo atmosferoje – susireikšminimas yra tokio auklėjimo šalutinis efektas.

Prieš metus viena Lietuvos sociologė rašė mokslinį darbą apie vadinamąjį suaugystės fenomeną: Suaugystė – tai periodas, kai žmogus išeina iš tėvų namų, tampa savarankiškas, tačiau neskuba kurti savo šeimos. Sociologiniai tyrimai sako, kad, jei žmogus įstringa suaugystės periode, jis turi visas prielaidas tapti narcizu, gyvenančiu savo malonumui.“

Nei išgelbės pasaulį, nei jį sunaikins

Vienas įdomiausių šių laikų mąstytojų, sociologas ir postmodernybės kritikas Zygmuntas Baumanas įsitikinęs, kad geriausia visuomenė yra ta, kuri nemano, kad yra geriausia.

Tačiau ar tai įmanoma?

„Jaunimas visada save vertina pozityviai ir jam atrodo, kad seniai yra nukvakę. Tačiau paanalizavęs kartas iš laiko perspektyvos supranti, kad jokio paradigminio lūžio, kuris leistų tikėti, jog kuri nors karta yra stebuklinga ar visiškai sukirmijusi, nėra. Dabartinė jaunoji karta irgi nėra nei auksinė, nei prarastoji. Ji nei išgelbės pasaulį, nei jį sunaikins“, – nuramino N. Milerius.

Jis pabrėžė, kad šūkis „Būk savimi!“ yra tapęs kapitalizmo moto: „Jei visuomenėje funkcionuotų altruizmas ir dominuotų mąstymas ne apie save, o apie kitą, kapitalistinė sistema pasaulyje subyrėtų pačią pirmą akimirką.“