Mokslo ir technologijų pasaulis

Nieko keisto, jei pamatę savo antrą pusę flirtuojančią su kitu žmogumi, jausitės įžeistas, supykęs ar pavydus. Tačiau mažai kas tikėtųsi, jog tokiu atveju pradės konkurento savybes priskirti sau. Naujo tyrimo išvados teigia būtent tai: pavydas gali versti mus tapatintis su konkurento savybėmis.

Jau anksčiau buvo žinoma, jog asmenys dažnai pakeičia savimonę tam, kad rastų bendrų interesų bei suartėtų su jais dominančiais žmonėmis. „Vis dėl to, konkurentas santykiuose tikrai neturėtų būti tas žmogus, su kuriuo norėtume susidraugauti, ar į kurį norėtume būti panašesni.“, – teigia Villanova universiteto psichologijos profesorė Erica Slotter. „Tačiau mūsų tyrimas atskleidė, jog mes linkę pakeisti savęs suvokimą, norėdami supanašėti su konkurentu.“

    Tyrime dalyvavo 144 antras puses turintys vyrai ir moterys. Dalyviai turėjo internetinėje apklausoje nurodyti, kokias savybes jie sau priskiria: artistiškumą, muzikalumą, fizinį pajėgumą ir t.t. Tuomet tiriamieji turėjo įsivaizduoti skirtingas situacijas.

    Vienoje iš jų tiriamasis prekybos centre vaikštinėja su savo antra puse, kai pro juos praeina patrauklus tos pačios lyties asmuo. Į tai partneris/partnerė sureaguoja ištardamas(-a): „Ar matei, kaip seksualiai ji/jis atrodė su tais marškinėliais?“. Kitoje situacijoje partneris/partnerė ištartų: „Tokius pat marškinėlius turi ir tu, ar ne? Tau jie tinka daug labiau“.

    Tuomet tyrėjai paprašė eksperimento dalyvių įvertinti savo pavydo lygį, ir supažindino su įsivaizduoto potencialaus konkurento asmenybės profiliu. „Svarbu pažymėti, jog konkurentui buvo priskirta savybė, kurią tiriamieji pradžioje nurodė kaip sau visiškai netinkančią“, – teigė Erica Slotter. Galiausiai tiriamieji turėjo iš naujo nurodyti savo asmenybės savybes.

    Paaiškėjo, jog eksperimento pabaigoje dalyviai save apibūdino panašesniais į įsivaizduotą konkurentą, nei tyrimo pradžioje. „Asmenys, kurie pamanė, jog jų antra pusė susidomėjo atletišku, arba muzikaliu asmeniu, ir save pradėjo laikyti atletiškesniais ar muzikalesniais. Nors pradžioje sau tokių savybių nepriskyrė visiškai.“ – paaiškino E. Slotter.

    Norėdami išvengti tyčinio rezultatų iškreipimo, tyrėjai matavo atsakymams sugaištamą laiką. „Atsižvelgdami į dalyvių sugaištą laiką klausimams, galime daryti išvadą, jog asmenys iš tiesų pakeitė savo savimonę, o ne fantazavo.“ – mano E. Slotter.

    Sekantis tyrimo žingsnis, pasak autorės, sužinoti ar šitoks pavydas ne tik pakeičia žmogaus savimonę, tačiau ir atsiliepia elgesiui. Pasak E. Slotter: „Mes nežinome, ar savimonės keitimas tam, jog būtų išlaikytas į kitus besidairantis partneris, gali turėti neigiamų pasekmių. Taip pat neaišku, ar, apskritai, šitoks savęs keitimas gali padėti išsaugoti antrosios pusės dėmesį.“