Mokslo ir technologijų pasaulis

Apie svetimžems, invazines rūšis kalbėti nemadinga, bet – būtina. Tai, kas kartais gali pasirodyti visiškai nekaltu mums svetimų gyvūnų ar augalų įkurdinimu, gali grėsti mūsų gamtai, o kai kada – net mums patiems. Vienas tokių pavyzdžių – voveraitė. Ne paprasta, o invazinė...

Argi ne mielas padarėlis voveraitė? Pūkuota uodega, didelėmis akimis ir dailiais plaukų šepetėliais ausų galiukuose? Matyt, ne veltui voveraitė yra svarbi pasakų vaikams veikėja, be jos atvaizdo neišsiverčia joks šventinis atvirukas.

Tačiau reikia pripažinti – taip voverę vaizduoti teisę turime mes, dalis Europos, nes kai kurių kitų šalių erdvėn įsiveržė visai kitokios voverės įvaizdis – stambesnės, apvaliomis žiurkiškomis ausimis, su daug prastesne uodega.

Ji pilka, mažiau pūkuota – iš pirmo žvilgsnio ją pavadintume mūsų gamtai svetimu gyvūnu. Ir nesuklystume, nes pilkoji arba karolininė voverė (Sciurus carolinensis) yra ne savo valia Europon pakliuvęs pašalietis.

Mielas padarėlis su žiurkišku gyvenimo būdu

Bet koks ateivis, patekęs į laiko išbandytą gamtą, sutinkamas įtariai, jam skiriama daugiau dėmesio. Toks naujos rūšies, o ne pavienio individo pasirodymas visada vertinamas ypač dėmesingai, nes kyla klausimų, į kuriuos atsakyti sunku. Tiesa, tokie klausimai, ką patvirtina nesena mūsų istorija, dažnai keliami jau vėliau, dažnai – rūšiai naujakurei spėjus tapti vietinės gamtos kompleksų dalimi ir parodžius savo ne visada priimtinus įpročius.

Karolininės arba pilkosios voverės patekimas Britų salas taikliai iliustruoja šią situaciją. 1889 m. iš Amerikos žemyno šiaurės į Bedforšyro grafystę buvo atvežta 350 šių graužikų, kuriems tiko viskas: klimatas, aplinka, maistas ir vieta, kurią buvo „užėmusios“ vietinės (rudosios, taigi – ir mūsiškės) voverės. Nauja rūšis, pakliuvusi į tokias sąlygas, nesusidūrė su jokiu realiu pasipriešinimu.

Žmonės ją sutiko supratingai ir meiliai, ekologiniu požiūriu jai niekas negalėjo pasipriešinti – plėšrūnų, galinčių riboti rūšies gausėjimą ir plitimą nebuvo, o vietinė voverė atsidūrė silpnesnėse pozicijose. Visų pirma reikia pastebėti, kad įvežtinė rūšis buvo daug stipresnė (jos svoris daugiau kaip 0,5 kg), o aktyvus „žiurkiškas“ būdas leido jai greitai išstumti rudąją voverę.

Pilkoji voverė nėra tokia žaisminga, nešokinėja iš medžio į medį, nes svoris ir nepakankamas uodegos pūkuotumas neleidžia to daryti, tačiau ji judri ir, svarbiausia, maitinasi tuo pačiu, kaip ir rudoji voverė, maistu. Tiesa, daugelis autorių mini ją esant tik vegetarę; mūsiškė voveraitė mielai graužia ir vabzdžius, paukščių kiaušinius ar jauniklius, taigi – yra plėšresnė.

Kenčia ir vietinės voverės, ir medžiai

Per metus karolininės voverės Britų salose atveda 3 ar 4 jauniklių vadas, ši rūšis gamtoje paprastai patiria nemažai nuostolių, todėl jos išugdytas kompensavimo mechanizmas beregint išlygina netektis ir jas kompensuoja kelis kartus didesniu gimstamumu. Toks šios invazyvios rūšies išgyvenimo modelis pasiteisino – 20 amžiaus viduryje Britų salose gyveno ne mažiau kaip 1 milijonas karolininių voverių!

Dabar Britų saloje (Anglijoje ir Airijoje) gyvena gerokai virš 3 milijonų šių graužikių, labai gyvybinga populiacija susiformavo Italijoje ir gali greitai pasiekti Vidurio Europą.

Kodėl ši invazinė rūšis buvo įveista – negali atsakyti niekas. Kaip visada, tokių idėjų autoriai miršta užmiršti ir nežinomi. Tačiau tai, ką Europa turi dabar ir ko ji turėtų laukti, verčia susimąstyti.

Visų pirma, labai svarbu žinoti, kuo gręsia pilkosios voverės paplitimas. Ji išstumia (arba išnaikina) vietinę, europinę voverių rūšį. Tai gali būti atliekama pačiais įvairiausiais būdais. Pirmasis – tiesioginis, kai pilkosios voverės sunaikina lizduose esančius rudosios voverės jauniklius.

Būdamos daug didesnės ir stipresnės, jos agresyviai puola mažesnes europines voveres. Antra - pilkosios voverės minta tuo pačiu, kaip ir rudosios maistu, be to, graužia ir paukščių jauniklius, rastus kaulus. Ypatingas jų pomėgis – graužti medžių (ypač buko, klevo, maumedžio, kėnio) žievę; pavasarį taip jų „apžieduoti“ medžiai veikiai žūsta, tad miško savininkai jaučia realią šių graužikų veiklos grėsmę.