Britų mokslininkams pirmąkart pavyko pamatyti ir užfiksuoti mirštančio organizmo mėlynąją bangą (Video)
|
Britų mokslininkams pirmąkart pavyko pamatyti ir užfiksuoti mirštančio organizmo "mėlynąją bangą" apvaliosios kirmėlės organizme
©scicasts.com Mirtis dažnai asocijuojasi su juoda spalva. Tačiau panašu, kad mirties spalva gali būti mėlyna, rašo "NewScientist.com". Britų mokslininkams pirmąkart pavyko stebėti priešmirtinę cheminę reakciją mirštančio organizmo ląstelėse, kuri atrodo kaip kūnu per kelias iki mirties likusias valandas nuvilnijanti melsvo švytėjimo banga. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale "PLoS Biology". Deividas Gemsas (David Gems) iš Londono universitetinio koledžo su kolegomis iš Didžiosios Britanijos, Belgijos ir JAV tyrinėjo procesus, kurie lydi apvaliųjų kirmėlių Caenorhabditis elegans mirtį. Mokslininkai pažymi, kad atskirų ląstelių žūties procesai – gerai ištyrinėti, tačiau sisteminio daugialąsčių organizmų kolapso mechanizmai kol tyrinėti menkai.
Anksčiau buvo žinoma, kad apvaliųjų kirmėlių žarnyno ląstelėse yra neaiškios kilmės medžiagos, kuri skleidžia mėlyną švytėjimą. Mokslininkai manė, kad tai gali būti lipofucinas – oksidacijos reakcijų šalutinis produktas, kurio su amžiumi organizme prisikaupia vis daugiau. Šios hipotezės naudai bylojo ir faktas, kad senesnių kirmėlių organizmai švytėdavo intensyviau. Vis dėlto atliekant eksperimentus su kirmėlėmis, kuriosmirdavo dėl senatvės ar dėl traumų, tyrėjai pastebėjo, kad prieš mirtį tiek senų, tiek jaunų individų organizmuose įvyksta didelis mėlyno švytėjimo plykstelėjimas. "Atradome cheminę susinaikinimo reakciją, kuri skleidžia kirmėlių ląstelių mirtį – ją matome mėlyno švytėjimo, kuris nuvilnija per visą mirštantį organizmą, pavidalu, - aiškina profesorius D. Gemsas. – Tai – tarytum mėlynas mirties angelas, kuris plinta po visą organizmą, kol iš jo galop išeina gyvastis." Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad blokuojant šią reakciją, susijusią su kalpaino ir katepsino baltymų sąveika, galima pristabdyti organizmo mirtį dėl infekcijos ar kitų streso tipų, bet ne dėl senatvės. "Tai reiškia, kad senatvinė mirtis yra susijusi su gausybe paraleliai vykstančių procesų... – pažymi D. Gelmsas. – Mūsų rezultatai verčia suabejoti teorija, pagal kurią senėjimas – tiesiog prisikaupusių molekulinio lygmens pažeidimų perteklius. Tyrėjams derėtų sutelkti dėmesį į biologinius procesus, kurie vyksta senstant ir mirštant – tik tada bus galima perprasti, kaip galime tuos procesus sustabdyti." Vaizdo siužetas | ||||||
| ||||||