Mokslo ir technologijų pasaulis

Merilendo universiteto mokslininkai sudarė naują heliopauzės – heliosferos paribio – modelį, kuris paaiškina visus zondo "Voyager 1" patiriamus efektus ir priėjo išvadą, kad kosminis aparatas vis dėlto jau paliko Saulės sistemą. Tyrimo rezultatai skelbiami žurnale "Astrophysical Journal Letters".

Du zondai-dvyniai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ į kosminę erdvę paleisti 1977 m. su užduotimis ištyrinėti Saulės sistemos planetų milžinių sistemas ir Saulės sistemos paribius. „Voyager 1“ dabar yra toliausiai visatoje esantis kosminis Žemės aparatas – jį nuo Saulės skiria 18,7 mlrd. kilometrų.

Mokslininkai pastaraisiais mėnesiais reiškė lūkesčius, jog netrukus zondas turėtų palikti Saulės sistemą ir įskrieti į tarpžvaigždinę erdvę. Tai reiškia, jog jis kirstų heliosferos ribą. Vaizdžiai tariant, heliosfera – „burbulas“, užpildytas saulės vėjo dalelių ir Saulės magnetinio lauko.

2012 m. rugpjūtį zondo įranga „pajuto“ ryškius tiek Saulės, tiek galaktinės kilmės spinduliuotės pokyčius. Per keletą dienų Saulės išspinduliuojamų protonų ir alfa dalelių (kurių energija – 1,9-2,7 megaelektronvolto) srautas sumenko maždaug 300-500 kartų. O galaktinės kilmės kosminė spinduliuotė suintensyvėjo dvigubai. Kai kurie ekspertai manė, kad tai gali būti požymis, bylojantis apie zondo išėjimą į tarpžvaigždinę erdvę. Tokiu atveju „Voyager 1“ būtų tapęs pirmuoju istorijoje dirbtiniu objektu, palikusiu Saulės sistemą, o žmonija – „tarpžvaigždine“ civilizacija.

Tačiau NASA atstovai tada paskelbė, kad kalbėti apie išėjimą už Saulės sistemos ribų kol kas dar per anksti – zondo įranga neužfiksavo magnetinio lauko linijų krypties pokyčio. Tai reiškia, kad aparatas tebėra heliosferoje ir galaktikos magnetinio lauko dar nepasiekė.

Falšstartas anuliuotas?

Tačiau Merilendo universiteto fizikas Markas Svisdakas (Marc Swisdak) su kolegomis ką tik pasiūlė savo heliopauzės struktūros modelį, paaiškinantį visus efektus, kuriuos heliosferos paribyje fiksavo „Voyager 1“ – taip pat ir dalelių srautų svyravimus, kurių ankstesnis NASA modelis nepaaiškino.

Pagal Merilendo universiteto mokslininkų skaičiavimus, heliosferos paribyje egzistuoja didžiulės „magnetinės salos“, sujungtos su tarpžvaigždinės erdvės magnetiniu lauku. Modeliavimas parodė, kad skrodžiant tokią „porėtą“ terpę, atsiranda Saulės ir galaktinės kilmės dalelių srauto šuoliai – panašius fiksavo zondas „Voyager 1“. Tuo pat metu tarpžvaigždinio magnetinio lauko linijos gali jungtis su išoriniu, tarpžvaigždiniu lauku, o tai reiškia, kad linijų krypties pokyčio zondas nepajus.

„Modelis rodo, kad heliosferos riba – porėta, daugiasluoksnė struktūra, „veriama“ magnetinio lauko, – dėstoma straipsnyje. – Šis modelis byloja, kad, priešingai ankstesnėms išvadoms, „Voyager 1“ jau kirto heliopauzę (ribą tarp heliosferos ir tarpžvaigždinės erdvės) ir įskriejo į tarpžvaigždinę erdvę.“

Ką mano NASA?

„Kiti modeliai prognozuoja, kad tarpžvaigždinis magnetinis laukas išsilenkia ties heliosferos burbulo riba ir byloja, kad jo kryptis skiriasi nuo Saulės magnetinio lauko krypties. Pagal tokią interpretaciją, „Voyager 1“ vis dar Saulės sistemoje.“

E. Stounas pažymi, kad delikati magnetinių laukų struktūra Saulės sistemos paribyje tebelieka mokslinių diskusijų objektu.

„Voyager“ zondai tyrinėja regioną, kuriame nesilankė dar joks kosminis aparatas iš Žemės, – pridūrė E. Stounas. – Mes ir toliau stebėsime, kaip rutuliojasi įvykiai per artimiausius mėnesius ir metus, nes zondai tyrinėja ribą, dar nepažymėtą jokiame žvaigždėlapyje.“