Mokslo ir technologijų pasaulis

JAV kosmoso agentūros NASA finansuojama Mėnulio tyrimų misija pateikė įrodymų kad mineraluose po Žemės palydovo paviršiumi yra vandens iš nežinomo šaltinio. Indijos kosmoso tyrimų organizacijos palydove „Chandrayaan-1“ sumontuotas NASA instrumentas „Moon Mineralogy Mapper“ (M3) padėjo mokslininkams aptikti magminio vandens, arba vandens, kuris į Mėnulio paviršių pakilo iš jo gelmių.

Apie atradimą rugpjūčio 25 dieną paskelbė recenzuojamas žurnalas „Nature Geoscience“. Tai yra pirmas kartas, kai Mėnulio orbitoje aptikta ši vandens forma. Tiesa, magminio Mėnulio vandens ženklų aptikta ir mūsų palydovo grunto mėginiuose, kuriuos pargabeno NASA „Apollo“ programos dalyviai.

M3 fotografavo Mėnulio kraterį Bullialdus, esantį ties palydovo pusiauju. Mokslininkus ši vieta domino dėl to, kad jiems buvo paprasčiau kiekybiškai įvertinti vandenį šio kraterio uolienose, nes kraterio vieta ir jame esančių uolienų tipai yra gerai žinomi. Centrinis pakilimas kraterio centre yra iš tokių uolienų, kurios turėjo susidaryti giliai Mėnulio plutoje ar mantijoje, kuomet magma užspaudžiama po paviršiumi.

„Toks akmuo, kuris paprastai būna giliai po paviršiumi, iš Mėnulio gelmių buvo iškapstytas per susidūrimą, dėl kurio susidarė ir Bullialdus krateris“, - sakė planetų geologė Rachel Klima, dirbanti Johnso Hopkinso universiteto (JAV) Taikomosios fizikos laboratorijoje.

„Nustatėme, kad centrinėje kraterio dalyje, lyginant su aplinka, yra reikšmingas kiekis hidroksilo – molekulės iš vieno deguonies ir vieno vandenilio atomo. Tai yra įrodymas, kad kraterio uolienose esantis vanduo yra kilęs iš po Mėnulio paviršiaus“, - sakė geologė.

2009 metais M3 sudarė pirmą Mėnulio paviršiaus mineraloginį žemėlapį ir nustatė, kad mūsų palydovo ašigaliuose yra vandens molekulių. Manoma, plonas šio vandens sluoksnelis susidarė iš Saulės vėjo, pasiekiančio Mėnulio paviršių. Bullialdus kraterisyra Mėnulio regionas, kuriame sąlygos yra nepalankios, kad reikšmingi kiekiai vandens susidarytų iš Saulės vėjo.

„Tokios NASA misijos, kaip „Lunar Prospector“, „Lunar Crater Observation“, „Sensing Satellite“ ir „Chandrayaan-1“ su M3 instrumentu surinko nemažai svarbių duomenų, kurie iš esmės pakeitė mūsų žinias apie Mėnulio paviršiuje egzistuojantį vandenį. Tikimės, kad ir ateities NASA misijos, tokios, kaip „Lunar Atmosphere and Dust Environment Explorer“ (LADEE) pakeis mūsų žinias apie Mėnulį“, - sakė NASA Ames tyrimų centro direktorius Simonas P. Wordenas.

Iš orbitos aptikus įrodymų, kad po Mėnulio paviršiumi būta vandens, mokslininkai gali pradėti tirti senus Mėnulio mėginius platesniame kontekste. Ilgus metus mokslininkai buvo įsitikinę, jog uolienos iš Mėnulio iš tiesų buvo absoliučiai sausos, o bet koks juose rastas vanduo tebuvo mėginių užteršimas Žemėje.

„Dabar, kai aptikome vandens, kuris tikriausiai yra iš Mėnulio vidaus, galime pradėti lyginti šį vandenį su kitomis Mėnulio paviršiaus charakteristikomis. Šis vidinis magminis vanduo taip pat pateikia žinių apie Mėnulio vulkaninius procesus ir vidaus sandarą, o tai padeda mums spręsti tokius klausimus, kaip Mėnulis susiformavo ir kaip keitėsi magminiai procesai mūsų palydovui auštant“, - sakė R. Klima.