Mokslo ir technologijų pasaulis

Labiausiai savanoriškai bevaikystei nepritaria Rytų Europos šalyse, mažiausiai – Skandinavijos valstybėse, teigia sociologė Živilė Leonavičiūtė. Anot jos, vaikų neturėti nusprendusios moterys dažnai vadinamos egoistėmis, savanaudėmis, karjeristėmis, sakoma, kad tai – nenormalu.

Filosofė Nida Vasiliauskaitė stebisi, kad vaikų nenorinčios poros turi pasiaiškinti visuomenei, o vaikus auginančių šeimų niekas neklausia, kodėl jie pasirinko būti tėvais. „Individas nepriklauso nei tautai, nei šeimai, nei visuomenei, nei valstybei ir [...] neturi vykdyti kitų žmonių „gero gyvenimo“ vizijų“, – įsitikinusi ji.

Savanoriška bevaikystė vertinama įvairiai

Išgirsti žodį „mama“ – daugelio moterų svajonė, bent taip įsitikinusi dalis visuomenės. Ir nenuostabu, nes nuo senų senovės motinystė atrodė neatskiriama nuo moterystės, o negalėjimas turėti vaikų siejamas su neišsipildžiusiu ar nevisaverčiu moters gyvenimu. Kai moterys negimdo, nes nesukuria šeimos ar turi sveikatos problemų, visi supranta, tačiau pasirinkimas neturėti vaikų esant visoms tradicinėms sąlygoms kelia gausybę skirtingų reakcijų, tarp kurių, žinoma, ir neigiamos.

Internete galima rasti specialių svetainių, kuriose vaikų neturintys žmonės dalijasi, ką išgyveno pasakę, kad esamas gyvenimo būdas juos visiškai tenkina. Pasakiusios, kad yra laimingos ir be vaikų, išgirsta nuostatą, jog absoliučiai visos moterys nori vaikų arba kad motinystė yra jų paskirtis. Atkirtusios, kad yra vertingos ne vien dėl prokreacinės funkcijos, sulaukia argumentų apie vienišą senatvę, nors globos namai sausakimši vaikus užauginusių senų tėvų.

Kad ir kaip baigtųsi pokalbis, tokios moterys dažnai jaučia, kad jų pasirinkimu tiesiog netikima arba jis nėra gerbiamas, tarsi leidžiama suprasti, kad jos nesuvokia, ką praranda, arba slepia, kad iš tiesų vaikų turėti negali. Dar kitiems atrodo, kad šios moterys – lengvo gyvenimo trokštančios savanaudės, materialistės, karjeristės. Žinoma, dalis visuomenės savanoriškos bevaikystės pasirinkimą supranta ir tokių moterų nesmerkia.

Žmonių, nenorinčių turėti vaikų, buvo visada

Taigi kas yra tos moterys ir kaip jos motyvuoja savo pasirinkimą? Ar tikrai jį galima vadinti savanorišku ir kokių pasekmių galime sulaukti, jei negimdančių moterų skaičius ir toliau augs? Sociologė Živilė Leonavičiūtė ėmėsi tirti, kaip tokios moterys aiškina savo sprendimą vaikų negimdyti. Griežtai atrinkusi šešias informantes, ji atliko kokybinį tyrimą, kuris vėliau buvo įvertintas kaip geriausias 2012 m. magistro darbas sociologijos srityje.

Savanoriška bevaikyste Ž. Leonavičiūtė laiko tik tuos atvejus, kai moterys, nepaisydamos jokių aplinkybių , nenori gimdyti vaikų. T. y. niekas, net partnerio spaudimas gimdyti, jų sprendimo nepakeistų. Tendencija, kad vis daugiau moterų lieka negimdžiusios, pastebėta 8-ajame dešimtmetyje. Kodėl būtent tada tokių moterų skaičius ėmė augti? Ž. Leonavičiūtė sako, kad priežastis ne viena, tačiau bene ryškiausia – didėjanti moterų emancipacija ir lyčių lygybė.

„Savanorišką bevaikystę paaiškinti bandančios sociokultūrinės teorijos akcentuoja vertybinius ir lyčių vaidmenų pokyčius, moterų išsimokslinimą ir dalyvavimą darbo rinkoje, padidėjusius motinystės kaštus. Taip pat pabrėžiami gimstamumo senėjimo ir savanoriškos bevaikystės ryšiai. Kita vertus, pažymima, kad vaikų turėti nenorinčių žmonių buvo visais laikais“, – kalba sociologė.

Lemia kitokie prioritetai

Taigi priežastys lyg ir tos pačios, kaip besikeičiančio šeimos modelio: nesantuokinė partnerystė, vaikų atidėjimas ir mažesnis jų skaičius šeimoje. Tačiau kodėl pasirenkama iš viso neturėti vaikų? Ž. Leonavičiūtė sako, kad visas kalbintas moteris siejo jausmas, jog vaikų jos tiesiog nenori. Vadinamasis motiniškas instinktas neprabyla ir tada prioritetai susidėlioja kitaip. Sociologės teigimu, prioritetai žmonių, nenorinčių turėti vaikų, dažniausiai yra nepriklausomybė, saviraiška, karjera, asmeniniai santykiai ir nenoras daryti aukų, kurių reikia auginant vaikus.

Kitose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad dažniau vaikų negimdo aukštesnio išsilavinimo ir didesnes pajamas uždirbančios moterys, todėl jau prigijo stereotipas, kad vaikai nesvarbūs tik karjeristėms. Tačiau Ž. Leonavičiūtė sako, kad jos patirtis atliekant tyrimą to nepatvirtino – neturėti vaikų apsisprendžia ir paprastos darbuotojos, kurioms darbas nėra svarbiausia saviraiškos forma. 

Tyrimai Lietuvoje ir užsienyje taip pat rodo, kad daugelis be vaikų gyventi nusprendusių moterų turi atremti visuomenės spaudimą. Anot pašnekovės, tokios moterys vadinamos egoistėmis, savanaudėmis, karjeristėmis, sakoma, kad tai nenormalu.

Ypač nepritariama Rytų Europoje

Kita vertus, Ž. Leonavičiūtės teigimu, dažnai tokiu sprendimu tiesiog netikima ir manoma, kad nuomonė vis tiek pasikeis. „Toks netikėjimas irgi yra savotiškas stigmatizavimas, nes manoma, kad moteris tarsi nepakankamai subrendusi ar sąmoninga, jei taip galvoja. Kad tas noras netikras ir kad vaikas vis tiek bus. Žinoma, dar yra spaudimas turėti vaikų“, – pabrėžia sociologė.

Vis dėlto savanoriška bevaikystė vertinama nevienareikšmiškai ir pasitaiko žmonių, kurie tokį pasirinkimą supranta. Ž. Leonavičiūtė sako, kad kai kurie žmonės suvokia, jog ne kiekvienas apskritai tinkamas būti tėvu ar motina, o tada geriau visai neturėti vaikų, negu pakenkti jų gerovei. Tada bus mažiau nelamingų vaikų, svarsto ji. Be to, sociologės pastebėjimu, gyvenimas ir be vaikų gali būti visavertis, socialiai naudingas, o žmogus yra laisvas individas ir nėra būtina vaikų turėti kiekvienam.

Ž. Leonavičiūtė įsitikinusi, kad visuomenės reakcija į savanorišką bevaikystę priklauso nuo moters padėties suvokimo tam tikroje kultūroje, todėl skirtumai įvairiose šalyse labai ryškūs. „Pavyzdžiui, sprendimui neturėti vaikų nepritaria apie 85 proc. Ukrainos gyventojų, o Švedijoje tokį pasirinkimą neigiamai vertina tik apie 5 proc. žmonių. Pastebima, kad labiausiai šiam reiškiniui nepritariama Rytų Europoje, o mažiausiai – Skandinavijos šalyse“, – teigia ji.

Vaikai pateisina tėvų egzistenciją?

Filosofė, „Naujosios kairės 95“ judėjimo Lietuvoje dalyvė Nida Vasiliauskaitė stebisi, kad vaikų nenorinčios poros turi pasiaiškinti visuomenei, o vaikus auginančių šeimų niekas neklausia, kodėl jie pasirinko būti tėvais, ir svarsto, ar visada jie patys sau į šį klausimą atsako.

„Nesakau, kad visi, kurie turi vaikų, tokį sprendimą priima inertiškai. Būna ir kitaip. Tačiau daugeliu atveju tai įsivaizdavimas, kad taip reikia, per daug neklausiant kodėl, manant, kad pasiaiškinti turi kita pusė. Nors pasiaiškinti neturėtų niekas“, – tvirtina N. Vasiliauskaitė.

Taip pat ji pastebi, kad vaikai kai kuriuos tarsi išlaisvina nuo pastangų ieškoti, kuo žmogaus gyvenimas vertingas pats savaime, ir vaiko poreikiai arba ateitis iškart tampa svarbesni už jo paties gyvenimą dabar. „Individas gyvena dėl vaikų ir vaikai yra kažkas, kas pateisina jų egzistenciją, suteikia jiems vertę. Jei tą grandinę pratęsime – vaikai dėl vaikų, vaikai dėl vaikų ir t. t. Tai visiškai absurdiška mąstymo slinktis“, – įsitikinusi N. Vasiliauskaitė. Ji pabrėžia – individas yra nepriklausomas: „Individas nepriklauso nei tautai, nei šeimai, nei visuomenei, nei valstybei ir [...] neturi vykdyti kitų žmonių „gero gyvenimo“ vizijų.“

Nusprendus neturėti vaikų, gyvenimas eina pro šalį?

Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro mokslininkė, profesorė Birutė Obelenienė netiki, kad savanoriška bevaikystė iš tiesų yra savanoriška: „Taip atsitiko, nes, atsiradus ir labai paplitus kontracepcijai, tapo įmanoma lytinį aktą atskirti nuo prokreacijos.“

Pasak jos, tai nesąmoningas šiuolaikinio žmogaus pasirinkimas, nulemtas jį išblaškiusių aplinkybių. Todėl mūsų epochą B. Obelenienė pavadintų dalybos laikotarpiu, kai santuoka atidalijama nuo meilės, o lytinis gyvenimas – nuo prokreacijos.

„Žmonės padalija save, nesuvokdami iškiliausios esmės, ką jie patys padaro. Galima palyginti su traukiniu: kai atidaliji garvežį nuo vagonų, keleiviai niekur nejuda, bet pro langus keičiasi peizažas. Sukuriama iliuzija, kad jie važiuoja. Iš tikrųjų jie niekur nevažiuoja. Tai tik gyvenimo iliuzija. Gyvenimas eina pro šalį“, – svarsto pašnekovė.

Ji sutinka, kad moteris vertinga pati savaime ir gimdyti nėra svarbiausia jos funkcija, tačiau tiki, kad tobulėti galima tik per besąlygišką meilę, kurios lengviausia išmokti auginant vaikus. Drauge tai ir galimybė išlikti amžinai. „Kai, tarkim, išeini iš darbo, netenki jo dėl sveikatos ar miršti, kiek laiko tave prisimena? Nors dvi savaites? Tačiau vaikuose, anūkuose lieki gyventi“, – mano B. Obelenienė.

Drastiškai mažėjantį gimstamumą, susijusį su vertybių pokyčiais, B. Obelenienė sieja ir su tarptautinės demografinės politikos tikslais ir priemonėmis: nustatyta gyventojų skaičiaus riba ir lytiniu švietimu bei kontracepcija, platinama siekiant tos ribos neviršyti. Visa tai esą netruko paveikti ir Lietuvą. Savo tyrimuose profesorė fiksuoja, kaip kontracepcijos prieinamumas mažina moterų norą gimdyti.

Ji mano, kad vaikai yra išbraukti iš gyvenimo tikslo, o suaugę žmonės asmeninius tikslus iškelia aukščiau už vaiko tikslus. „Dabar demografai garsiai skambina varpais, kad mums iki to, kai bus peržengta kritinė riba ir mes nebegalėsime grįžti atgal, liko labai nedaug. Kitaip sakant, tai lemia ne tik žmonijos, bendruomenės išsigimimą, bet ir valstybės žlugimą“, – įsitikinusi B. Obelenienė.

Savanoriška bevaikystė nėra tragedija

Paklausta, ar tikrai šie procesai gali daryti lemiamą poveikį gimstamumo rodikliams, ilgą laiką šią sritį tirianti VDU profesorė Vlada Stankūnienė sako, kad ši tendencija neabejotinai didina niekada negimdžiusių moterų skaičių, tačiau lemiamos įtakos nedaro.

Paskutinio surašymo duomenimis, 9 proc. maždaug 50 metų moterų niekada negimdė, teigia V. Stankūnienė. „Kiek jų taip pasielgė savanoriškai, neaišku, bet procentas didžiulis. Jei jis augtų, savaime aišku, įtakos turėtų, ypač jei dar būtų savanoriškos bevaikystės akcentas. Tai turėtų poveikį gimstamumui, nors negalima sakyti, kad lemiamą“, – svarsto pašnekovė.

Ar verta nerimauti dėl vis didėjančios, tačiau santykinai mažos dalies moterų, pasirenkančių ne gimdyti, o savo gyvenimą įprasminti kitaip? Jeigu žiūrima iš tautos pozicijų, žinoma, tauta mažės. Dar, žinoma, svarbu, kaip tautos sąvoką suprantame. Vertinant iš žmonijos perspektyvos, savanoriškos bevaikystės reiškinys – jokia tragedija. Žmonių pasaulyje ir taip daugiau nei išteklių. Na, o kas geriau pačiam žmogui, reikėtų leisti spręsti jam pačiam.

Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“