Mokslo ir technologijų pasaulis

Me­di­ci­nos eks­per­tai sa­ko, kad ri­ba tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties nė­ra to­kia aiš­ki, kaip ka­dai­se ma­ny­ta, ir reani­ma­ci­jos mok­slo pa­žan­ga lei­džia at­gai­vin­ti žmo­nes net pra­ėjus va­lan­doms po to, kai šir­dis nu­sto­ja pla­ku­si ir kai jie pas­kel­bia­mi mi­ru­siais.

„Istoriškai, kai asmens širdis nustodavo plakti ir jie

nebekvėpuodavo, jie būdavo laikomi visomis prasmėmis

mirę,“ sako Dr. Sam Parnia, kritiškos slaugos profesorius

asistentas Niujorko valstijos universitete Stony Brook'e.

„Nieko nėjo pakeisti,“ Parnia sakė Niujorko mokslų

akademijoje susirinkusiems klausytojams.

Tačiau, besiaiškindami mirties paslaptis

ląsteliniame lygyje, mokslininkai sužinojo, kad mirtis ne

ištinka akimirksniu, bet yra procesas. Tik po to, kai

žmogus miršta – pagal mūsų dabartinį mirties apibūdinimą

– kūno ląstelės pradeda savo mirties procesą.

Šis procesas „gali trukti ištisas valandas, ir

potencialiai galime jį apgręžti,“ sako Parnia.

style="font-transform:capitalize;border-width:2px 2px 2px

2px; border-style: solid; border-color:#ffffff;

display:block; -webkit-border-radius:15px; -moz-border-

radius:15px; -o-border-radius:15px; border-

radius:15px;color:black;padding-bottom:0.5em ; padding-

top:0.7em;padding-left:0.7em;padding-right:0.7em;text-

align:center;background: #999999;background: -moz-linear-

gradient(bottom, #999999 0%, #fefefe 100%);background: -

webkit-gradient(linear, bottom, bottom, color-

bottom(0%,#999999), color-bottom(100%,#fefefe));

background: -webkit-linear-gradient(bottom, #999999 0%,

#fefefe 100%);background: -o-linear-gradient(bottom,

#999999 0%, #

fefefe 100%); background: -ms-linear-gradient(bottom,

#999999 0%, #fefefe 100%); filter:

progid:DXImageTransform.Microsoft.gradient(

startColorstr=#999999, endColorstr=#fefefe,GradientType=1

);-ms-filter: progid:DXImageTransform.Microsoft.gradient(

startColorstr=#999999, endColorstr=#fefefe,GradientType=1

);background:

linear-gradient(bottom, #999999 0%, #fefefe 100%);font-

size:1.5em;">Mirties procesas

Anksčiau manyta, kad širdžiai nustojus kūnu

varinėti kraują, asmeniui telieka kelios minutės iki

negrįžtamo smegenų pakenkimo, sukelto

deguonies ir maisto medžiagų trūkumo smegenų ląstelėms.

Šis požiūris, dabartinių mokslininkų teigimu, yra

atgyvenęs.

Nustojus plakti širdžiai, mirties procesas tik

prasideda, sako Dr. Stephanas Mayeris, Kolumbijos

universiteto neurologijos profesorius.

Smegenų pažeidimas dėl deguonies trūkumo vyksta

stadijomis. Per keletą sekundžių paveikiamas smegenų

aktyvumas, tačiau tik po keleto minučių cukraus

negaunančios ląstelės pradeda

href="http://www.livescience.com/12949-cell-suicide-

apoptosis-nih.html">užprogramuotos ląstelių mirties

žingsnius.

„Kai kai kas nors būna be deguonies, žinome, kad

yra daugybė signalų, imančių sakyti ląstelei, kad metas

mirti. Taigi, galime šiek tiek pakeisti programą, kad ji

sakytų „palauk truputį" sakė Dr. Lance'as Beckeris,

skubiosios medicinos pagalbos profesorius Pensilvanijos

universitete.

Kai kurios mirimo proceso sustabdymo įžvalgos kilo

iš atvejų aprašymų, kai žmonės be didelių ar visai be

pasekmių buvo atgaivinti po kelių valandų smegenų ir

širdies neveikimo.

Šių sėkmės atvejų raktas, be geros reanimacinės

priežiūros, yra hipotermija, tvirtina ekspertai.

Hipotermija yra būsena, kai kūno centro temperatūra

pažeminama keliais laipsniais, nei normali 37°C (98,6

°F) jo temperatūra.

Kiek ilgai galima išbūti be pulso?

Tyrimais

išsiaiškinta, kad hipotermija smegenis

tikriausiai apsaugo,

href="http://www.livescience.com/36410-body-cooling-

hypothermia-infants-survival.html">sumažindama jų

deguonies poreikį ir atšaukdama aktyvuotą ląstelės

mirties procesą. Tačiau tam yra ribos – nors kūno

vėsinimas pagerino daugelio pacientų, patyrusių širdies

smūgį, išgyvenamumą, ateina laikas, kai žala tampa per

didelė ir kelio atgal nebelieka, sako ekspertai.

Negana to, mokslininkai išsiaiškino, kad sėkmingas

atsigavimas priklauso nuo paciento gydymo po širdies

veiklos atstatymo ir kaip kūnas atšildomas po

hipotermijos.

„Tai, ką išsiaiškinome, yra neintuityvu, kadangi

mus visus moko, kad, jei kieno deguonies lygis žemas,

reikėtų jam duoti deguonies, jei kraujo spaudimas žemas,

turėčiau jį pakelti,“ sakė Beckeris.

Tačiau tikrovėje, jei paciento širdis dėl pirminio

gydymo vėl ima plakti, staigus kraujo srautas ir per daug

deguonies smegenims gali pagilinti neurologinius

pažeidimus. Į smegenis patenkančio deguonies reguliavimas

ir apribojimas gali būti labai svarbūs atgaivinimo

veiksniai.

Aukščiausio lygio atgaivinimas.

Mintis apie kūno atvėsinimą po širdies sustojimo

žinoma jau keletą dešimtmečių, bet mokslininkai nebuvo

tikri, ar tai iš tiesų naudinga pacientams.

Tačiau, pastaraisiais metais, tyrimai suteikė

įrodymų, kad hipotermija pagerina pacientų išgyvenamumą

ir atsigavimą, ir tokios profesinės bendrijos,Amerikos

širdies asociacija, po paciento kraujotakos atstatymo

rekomenduoja taikyti hipotermiją.

Tačiau ne visos ligoninės įgyvendino hipotermiją,

kaip kritinės pagalbos protokolo dalį.

„Liūdna, kad žinios yra, sistema prieinama, bet

neįgyvendinama,“ sako Parnia. Mažiau, nei 10 procentų

žmonių JAV, kuriems vėsinimo terapija galėtų padėti, ją

gauna, tęsia jis.

Idealiame pasaulyje gaivinimo protokolas naudotų

mašinas, o ne žmones

href="http://www.livescience.com/36636-cardiac-arrest-

resuscitation-time.html">krūtinės spaudymui, tiek, kiek

reikia, ir užtikrintų tinkamą deguonies ir kraujo

patekimą į smegenis, sakė Parnia. Vėsinimas ir deguonies

tiekimo sumažinimas po širdies darbo atstatymo yra vienas

iš faktorių, turinčių padidinti žmonių galimybes

atsigauti be smegenų pažeidimo, pridūrė jis.

Naujos mirties koncepcijos nauji etiniai

klausimai

Medicinos praktikoje įprasta negaivinti pacientų,

patyrusių smarkią smegenų žalą ir galinčių išgyventi tik

nesibaigiančioje komoje. Pastangos atgaivinti pacientus,

praėjus valandoms po širdies sustojimo gali kelti didesnę

smegenų pažeidimo riziką, o tai kelia etinius klausimus

remiantiems nuodugnesnį gaivinimo protokolą.

Tačiau Mayeris teigė, kad mūsų žinios apie smegenų

pažeidimą ir mirimą nėra visapusiškos ir ne visada aišku,

kokia žala patirta ir

href="http://www.livescience.com/39102-brain-eating-

amoeba-survivor-can-speak.html">ar ji ištaisoma.

„Išsiaiškinome, kad įsitikinimai apie smegenų

pažeidimo negrįžtamumą yra visiškai klaidingi,“ sakė

Mayeris. „Jei sprendimas padaromas per greitai, neatlikus

iki galo visų veiksmų, iš tiesų tai gali būti žmonių

nurašymas.“

Beckeris apibendrino, kad, nors dirbtinis gyvybės

pratęsimas nėra tinkamas visais atvejais, tačiau, jei

nusprendžiama pacientą gaivinti, gydytojai turėtų taikyti

visus prieinamus metodus.

style="font-style:italic">

Bahar Gholipour
LiveScience

style="font-style:italic">

Nauji pabaigos pasirinkimai

Senovės pasaulyje pilna laidojimo papročių pavyzdžių,

kurie dabar atrodo keisti, nuo Egipto mumijų iki pelkėse

išmestų kūnų, mirusių vikingų iškeliaujančių

krematoriumais virstančiais laivais. Bet vietos

suvaržymai ir aplinkosauginiai motyvai verčia žmones

ieškoti naujų tvarkymosi su mirtimi būdų.

Naujausias iš jų, pasirodęs Amerikoje yra procesas, kai

naudojant karštį, spaudimą ir chemikalus, kūnas vos per

keletą valandų virsta steriliu skysčiu, kurį galima

išpilti į nuotekų sistemą.

Bet neįprasti papročiai, nuo

pelenų paleidimo į kosmosą iki senamadiško užkasimo

rankomis iškastame kape, yra auganti tendencija.

Pateikiame keletą naujausių (ne visi jie ekologiški)

gyvenimo pabaigos pasirinkimų.

Resomacija

Ne tiek naujas išradimas, kiek grįžimas prie senųjų

papročių, natūraliame laidojime nenaudojamas balzamavimas

ir betoninės kriptos, besirikiuojančios daugelyje

dabartinių kapinių. Kūnai suvyniojami į maršką ar

biologiškai suyrantį karstą, kad natūraliai suirtų.

Natūralaus laidojimo judėjimas prasidėjo 1998 m., kai

atsidarė natūralios kapinės Ramsey

Creek draustinyje Westminsteryje, S.C., sakė Markas

Harrisas, knygos „Grave Matters: A Journey through

the Modern Funeral Industry to a Natural Way of

Burial“ autorius (Scribner, 2007). Dabar, Harrisas

sakė LiveScience, šalyje yra bent 50 natūralių

kapinių, ar dar daugiau, jei skaičiuosime įprastas

kapines su plotais natūraliems kapams.

Judėjimą skatina nepasitenkinimas tipinėmis laidotuvėmis.

„Daugelis žmonių, sužinoję, kas dedasi balzamavimo

kambaryje, pasibaisėja,“ sakė Harrisas, rašantis

tinklaraštį grave-matters.blogspot.com.

„Jie pasibaisi didžiulėmis kainomis ir yra vis augantis

susirūpinimas dėl šių procedūrų poveikio aplinkai ir

prekių bei išteklių skirtų šiam moderniam metodui.“

Be to, priduria Harrisas, daugelis natūralių kapinių yra

ir natūralūs draustiniai, ir daugeliui žmonių patinka

pomirtinio įsiliejimo į ekosistemą idėja

„Iš tiesų teikiate naudą

aplinkai,“ sakė jis. „Leidžiate savo kūnui grįžti į

gyvybės ratą.“

Amžinieji rifai

Labiau linkę po mirties prisidėti prie vandeningesnės

aplinkos, gali rinktis Amžinąjį Rifą. Džordžijoje

įsikūręs

Amžinasis Rifas iš betono ir po kremacijos

likusių

sumaltų žmonių kaulų gamina dirbtinius rifus. Tada šie

sunkūs betoniniai ritiniai padedami ten, kur reikia

restauruoti rifą ir pritraukia žuvis bei kitus

organizmus,

paverčiančius liekanas į povandeninę užuobėgą.

Kremacija nėra tokia žalia kaip natūralus laidojimas dėl

deginimo, pabrėžia Harrisas, bet jis yra Amžinojo Rifo

laidojimų fanas.

„Tai puiki proga ne tik grįžti į vandens aplinką, bet ir

po

vandeniu sukurti naują gyvybę,“ sakė jis.

Krionika

Dar yra norinčių laikytis savo senojo gyvenimo. Tokio

požiūrio besilaikantiems žmonėms (ir plačiomis

kišenėmis), yra krionika.

Krionika – asmens kūno sušaldymas, tikintis, kad

medicinos mokslas vėliau

href="http://www.livescience.com/590-freezing-assets-

human-corpsicles-wake-rich.html">juos prikelti, su

nepaliesta asmenybe ir atmintimi. Nepaisant daugybės

barjerų, tarp kurių ir chemikalų, naudojamų, stengiantis

apsaugoti ląsteles nuo šaldymo pažeidimo, toksiškumas,

šios technologijos gynėjai populiarino krioniką nuo

septintojo dešimtmečio galo. Krionikos instituto

duomenimis, 2011 rugpjūtį krioninėse saugyklose buvo

laikomi kiek daugiau, nei 200 žmonių. [

href="http://www.livescience.com/11332-top-10-

immortals.html">Top 10 Nemirtingųjų]

Kainos skiriasi, priklausomai nuo procedūros, saugojimo

kompanijos ir mokėjimo plano, bet už viso kūno

išsaugojimą gali tekti pakloti 200 000$. Taupesni gali

pasirinkti tik galvos išsaugojimą už maždaug 80 000$.

Kosminis laidojimas

Jei krionika skamba per brangiai, tačiau vis vien

norėtumėte mokslinės fantastikos prieskonio savo

pomirtiniame gyvenime, visada galite žiupsnelį savo

pelenų iššauti į kosmosą. Kremuoti jūsų palaikai bus

pavėžėti raketa, nutaikyta į žvaigždes, į veikiau

simbolinę, nei praktišką kelionę: kadangi kosminiai

skrydžiai brangūs, skraidinami tik 1 – 7 gramai pelenų.

Pasak Celetis Memorial Spaceflights, kompanijos

siūlančios pomirtines keliones,

href="http://www.space.com/11757-rocket-launches-human-

remains-rings-suborbital.html">žemos orbitos

kelionės, leidžiančios jūsų pelenams, prieš grįžtant

į žemę, patirti nulinę gravitaciją kaina prasideda nuo

995$. Galimybė patekti į Žemės orbitą ir galiausiai

sudegti atmosferoje atsieina apie 3000$. Užkietėję

kosmoso mėgėjai gali paleisti save į Mėnulį ar tolimąjį

kosmosą atitinkama už 10 000$ ir 12 500$i.

Mumifikavimas

Dabar tai prieinama ne vien senovės egiptiečiams.

Religinė organizacija Summum, įkurta 1975 m.,

siūlo mumifikavimo paslaugas žmonėms ir gyvūnams. Prieš

mirtį 2008 m., Summum įkūrėjas Corky Ra

href="http://www.cbsnews.com/video/watch/?

id=669346n">pasakojo CBS News, kad mažiausiai 1400

žmonių pasirašė pageidavimą būti mumifikuoti.

Summum atstovai dabar su žiniasklaida

nebendrauja, bet Ra sakė CBS, kad

href="http://www.livescience.com/13473-mummified-puppies-

egyptian-dog-catacombs.html">žmogaus mumifikavimo

kaina prasideda nuo 63 000$. Kaip ir tikintieji krionika,

Ra ir panašūs į jį, tikisi, kad išsaugota jį DNR leis

ateities mokslininkams juos klonuoti ir suteiks jiems (ar

bent jau jų genams) antrą gyvybės šansą. Ra tuščiai

žodžiais nesišvaistė: po mirties jis buvo mumifikuotas ir

dabar laikomas bronzinėje dėžėje Summum

piramidėje Salt Lake City'yje, Jutoje.

style="font-transform:capitalize;border-width:2px 2px 2px

2px; border-style: solid; border-color:#ffffff;

display:block; -webkit-border-radius:15px; -moz-border-

radius:15px; -o-border-radius:15px; border-

radius:15px;color:black;padding-bottom:0.5em ; padding-

top:0.7em;padding-left:0.7em;padding-right:0.7em;text-

align:center;background: #efefef;font-

size:1.5em;">Plastinacija

Panašiai, kaip ir mumifikavimas, plastinacija išsaugo kūną

daugmaž atpažįstamos formos. Išrasta anatomo Guntherio von

Hagenso, plastinacija naudojama medicinos mokyklose ir

anatomijos laboratorijose organų pavyzdžių išsaugojimui

mokymo tikslais. Bet von Hagensas žengė toliau, sukurdamas

plastinuotų kūnų parodas,

pozuojančias it sustingusias savo kasdienėje veikloje.

Pasak Plastinacijos instituto, tūkstančiai pasirašė

dovanojantys savo kūnus švietimo ir demonstravimo tikslams.

Džiovinimas šalčiu

Naujausias ekolaidojimo būdas yra procesas, vadinamas promesija, ar šnekant paprasčiau, džiovinimas šalčiu. Šio švedų jūsų biologės Susanne Wiigh-Masak išrasto proceso metu, palaikai panardinami į skystą azotą, ir tampa labai trapūs. Vibracija susmulkina kūną ir specialioje vakuuminėje kameroje išgarinamas vanduo. Paskui separatorius atsijoja gyvsidabrio plombas ar įdėtus implantus ir miltelių pavidalo palaikai suberiami poilsio į negilų kapą.

Kadangi kapas negilus, deguonis ir vanduo pasiekia palaikus ir paverčia juos kompostu.

Dar niekas nebuvo išsiųstas į pomirtinę kelionę promesijos būdu, bet Promessa, paslaugą vystanti kompanija, dabar turi licencijuotą atšaką Didžiojoje Britanijoje. Neaišku, kada šis būdas rasis Amerikos žemėje, bet Harrisas įtaria, kad susidomėjimas žaliuoju laidojimu tik augs.

„Žalias laidojimas tikrai užvaldė amerikiečių vaizduotę,“ sakė jis.

Stephanie Pappas
Livecience