Mokslo ir technologijų pasaulis

Laimės svetur ieškantys, bet jos neradę emigrantai psichologines problemas sprendžia padedami Lietuvos specialistų. „Paskaičiau ir man palengvėjo. Labai dėkoju, kad atrašėte, kad radote laiko perskaityti mano laišką. Atsiprašau, kad parašiau su klaidomis. Atsiprašau, kad mintys šokinėja“ – nuotoliniu būdu emigrantus konsultuojantiems psichologams guodžiasi užsienyje gyvenantys lietuviai.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) skelbtą viešųjų pirkimų konkursą psichologinėms paslaugoms emigrantams teikti laimėjusi viešoji įstaiga „Gera būsena“ per metus nemokamai konsultuoja apie 150 užsienyje gyvenančių lietuvių. Kiekvienas iš jų turi teisę į dvi nemokamas profesionalios konsultacijos valandas. Psichologinė pagalba teikiama per „Skype“ ir elektroniniu paštu.

Viešosios įstaigos „Gera būsena“ vadovė, psichologė psichoterapeutė Vilma Kuzmienė sutinka, kad per dvi valandas žmogaus problemų neišspręsi. Rimtų bėdų turintiems klientams individualią terapiją specialistai taiko ir dvejus metus – kelias į gerą savijautą būna ilgas ir duobėtas.

„Šiuo atveju apie žmogaus pasveikimą net nekalbame. Mūsų tikslas – užkabinti tą žmogų taip, kad jis išsijudintų, suvoktų savo būklę ir ieškotų profesionalios pagalbos ten, užsienyje, arba grįžtų gydytis į Lietuvą. Būna, kad mes surandame vietos moterų krizių centro ar ligoninės adresus, ieškome užsienyje dirbančių lietuvių specialistų kontaktų“, – aiškino V.Kuzmienė.

Įkurtuvių karštligė: nelieka laiko įsiklausyti į save

Psichologinės pagalbos užsienyje gyvenantiems lietuviams projekto sumanytojai įsivaizdavo, kad į juos dažniausiai kreipsis „žali“ emigrantai, kamuojami adaptacijos problemų.

Tačiau realybė pasirodė kitokia: su didžiausia psichologine įtampa žmonės susiduria vėliau – emigracijoje praleidę trejus ir daugiau metų.

„Pirmaisiais metais visos jėgos sutelkiamos įsikūrimui: darbo, gyvenamosios vietos, darželių ar mokyklos vaikams paieškoms. Reikia susitvarkyti buitį, susipažinti su rajonu ir t.t. Žmones užvaldo toks įsikūrimo stresas, kad nelieka laiko įsiklausyti į save: net nepastebima, kad daugėja nemigo naktų, senka energijos ištekliai, o vaikas pradėjo daryti į kelnes, nors seniai to neturėtų būti“, – aiškino V.Kuzmienė.

Trejų metų tapatybės krizė

Įsikūrimo karštligei atslūgus gyvenimas tarsi stoja į vėžes. Tačiau V.Kuzmienė pastebėjo, kad po maždaug trejų metų emigrantus neretai ištinka vadinamoji identiteto ir tapatybės krizė, kai apninka dvejonės ir ramybės neduoda klausimas: ką aš čia iš viso veikiu?

„Iš darbo praktikos galiu pasakyti, kad nebuvo nė vieno konsultuoto emigranto, kuris nepagalvotų, grįžti namo ar ne“, – sako psichologė.

Ieškant atsakymo, žmonės ima blaškytis tarp skirtingų interesų, pliusų ir minusų dėliojimas padeda toli gražu ne visiems. Kas tada? Aklavietė.

„Kartais ypač sunku ir emigravusiems su šeimomis. Neretai nutinka, kad vienas partneris nori grįžti, nes svečioje šalyje stokoja savirealizacijos. Tačiau sutuoktiniui viskas klojasi puikiai, o vaikai, kartais jau gimę užsienyje, leidžiami į vietos mokyklas. Ar juos vežti į Lietuvą? Kaip jie ten adaptuosis? Ar aš pats rasiu savo vietą ir jausiuosi laimingesnis? Kas, jei ne? Juk partneris praras čia turėtą gerą darbą. Kyla daugybė dilemų“, – pažymėjo kelerius metus emigrantus konsultuojanti psichologė.

Nuo savęs į užsienį nepabėgsi

Pažeminta savivertė – tokia diagnozė nustatoma kone visiems į „Geros būsenos“ specialistus besikreipiantiems emigrantams.

„Pabrėžiu, kad mes kalbame ne apie visus išvykusius lietuvius, nes tikrai yra tokių, kurie įsitvirtina, dirba prestižinius darbus – išvažiuoja ir iš esmės pakeičia savo gyvenimus. Tai – sėkmės istorijos. Mes konsultuojame žmones, kuriems nepasisekė, kurie emigraciją vertino kaip šansą, bet jo išnaudoti nepavyko. Tai pavadinčiau ne ekonomine, bet psichologine emigracija, kai žmogus bėga nuo savęs su dideliais lūkesčiais, tačiau pakeitus aplinką niekas nepasikeičia, nes jis lieka toks pats. Jei Lietuvoje turėjo bendravimo problemų, su jomis susiduria ir užsienyje“, – paaiškino V.Kuzmienė.

Psichologų konsultuoti emigrantai dažniausiai skundžiasi nerimu. Didelę dalį klientų kankina įvairūs depresijos simptomai: liūdesys, pykčio protrūkiai, emocijų nevaldymas, nemiga, išsekimas, apatija.

Trečioje emigrantų skundų vietoje atsiduria santykių su partneriu, nelaimingos meilės ir smurto šeimoje problemos.

„Tai ir partnerio agresija, ir neištikimybė. Lietuvaitės, ištekėjusios už užsieniečių, ypač musulmonų, susiduria su socialkultūriniais ir religiniais skirtumais. Emigracijoje šeimos dažnai susiduria su santykių krizėmis: jei moteris nedirba, vadinasi, vyras turi dirbti už du. Žmonės labai pavargsta fiziškai, o po to prasideda greitos relaksacijos paieškos: alkoholis, nesvetimi ir narkotikai“, – pasakojo V.Kuzmienė.

Tėvas – agresyvus, motina – egzaltuota

Emigrantams tenka spręsti ir socializacijos problemas: jie jaučiasi nepritapę, izoliuoti, atstumti ir labai vieniši.

„Yra labai daug nusivylimo. Žmonės išvažiuoja su vienokia fantazija ir lūkesčiais, o po to viskas susiklosto kitaip. Tai pasakytina apie turtingas šalis, tarkime, Norvegiją, į kurią išvažiuoja išsilavinę lietuviai, o jiems tenka dirbti žuvies fabrikuose, bent tol, kol išmoks norvegų kalbą, o tam reikia mažiausiai metų“, – kalbėjo psichologė.

Problemų Šiaurės šalyse kyla ir dėl tautų charakterių skirtumų. Pavyzdžiui, norvegai labai santūrūs, slepiantys emocijas.

„Lietuviai labai bijo norvegų vaiko teisių tarnybų ir ne visada adekvačiai reaguoja į jų atstovų apsilankymus. Pavyzdžiui, iš darželio gavęs priminimą apie tai, kad baigiasi vaiko sauskelnės, norvegas sureaguotų normaliai, o lietuvis tai traktuoja kaip persekiojimą. Vaiko teisių atstovų vizitai į namus irgi sutinkami priešiškai.

Vyro reakcija: ko jums čia reikia?! O motina puola į ašaras ir ima aiškinti, kaip myli savo vaikus. Tada norvegų psichologas įvertinime rašo, kad tėvai yra emociškai nestabilūs: tėvas – agresyvus, o mama – egzaltuota ir verkianti. Tada ir kyla abejonių, ar tėvai gali pasirūpinti vaikais“, – pasakojo V.Kuzmienė.

Neseniai ji lankėsi Osle, kur skaitė paskaitą lietuvių bendruomenės Norvegijoje nariams: „Bendruomenė užsiima rimtais dalykais ir stengiasi padėti. Pirmame seminare dalyvavo norvegų vaiko teisių atstovai, kurie supažindino su šalies įstatymais.“

„Ar aš nesakiau?“

V.Kuzmienė pastebėjo, kad maždaug pusė visų išvykstančiųjų įsivaizduoja, kad emigracija – kaip turizmas, todėl lagaminus susikrauna spontaniškai.

„Prieš trejus metus atliktas didesnis mūsų tyrimas parodė, kad 50 proc. mūsų klientų emigruoja ekspromtu. Tai tampa didelių problemų priežastimi“, – sakė psichologė.

Tačiau net nepasisekus įsitvirtinti užsienyje emigrantai ne visada ryžtasi grįžti į Lietuvą. Labiausiai juos gąsdina artimųjų pasmerkimas ir klausimas: „Ar aš nesakiau?“

„Teko konsultuoti lietuvius ir per ekonominę krizę. Kai kurie būdavo visai išsekę, neturėjo, ko valgyti, tačiau bijojo grįžti namo. „Ką man pasakys? Niekas nežino, kad aš darbą praradau“, – tokiais būgštavimais su psichologais dalijosi pagalbos ieškoję žmonės.

Moterys, paliktos su vaikais ant rankų, bijo visuomenės pasmerkimo. „Ypač, jei vaikai yra kitos rasės. Kai kurioms nejauku grįžti ir dėl priaugto svorio: „Kas bus, kai mane pamatys?“ Tai rodo gilias psichologines problemas“, – sakė V.Kuzmienė.

Padėkos išduoda begalinę vienatvę

V.Kuzmienė ir jos kolegos gauna konsultuotų klientų padėkas. Žmonės prisipažįsta psichologų rašytus laiškus ir patarimus skaitantys ne kartą, esą prie jų vis grįžta, kai vėl pasijunta blogai.

„Paskaičiau ir man palengvėjo. Labai dėkoju, kad atrašėte, kad radote laiko perskaityti mano laišką. Atsiprašau, kad parašiau su klaidomis. Atsiprašau, kad mintys šokinėja“ – rašo užsienyje gyvenantys lietuviai.

„Lietuvoje gyvenantys klientai dėkoja kitaip, santūriau. Iš to galima suprasti, kad svetur esantis žmogus jaučia begalinę vienatvę“, – apibendrino pašnekovė.

Projektui įgyvendinti SADM skiria iki 30 tūkst. litų per metus. To neužtenka patenkinti konsultacijų poreikio: nemokamos valandos išsenka maždaug spalį ar lapkritį.

Daugiau apie psichologinę pagalbą užsienyje gyvenantiems lietuviams galima sužinoti interneto svetainėje psyvirtual.lt.

Grįžo dvigubai mažiau nei išvyko

Statistikos departamento duomenimis, 2013 m. iš Lietuvos savo išvykimą deklaravo 40,4 tūkst. emigrantų. Palyginti su 2012 m., emigrantų skaičius sumažėjo 709 žmonėmis (1,7 proc.). Pastaruosius dvejus metus (2012 ir 2013 m.) 1 tūkst. gyventojų teko 13,7 emigranto.

Į Lietuvą 2013 m. imigravo 23,7 tūkst. žmonių, iš jų 20,5 tūkst. (86,9 proc.) buvo į Lietuvą grįžę Lietuvos piliečiai ir 3,2 tūkst. (13,1 proc.) užsieniečiai.

Palyginti su 2012 m., padidėjo į Lietuvą grįžusių Lietuvos piliečių (3,2 tūkst., arba 18,3 proc.) ir užsieniečių (623, arba 25,1 proc.) skaičius.