Mokslo ir technologijų pasaulis

Rusijos kariuomenei užėmus Krymą Lenkijos ir Baltijos šalys sunerimo, kad Kremliaus ekspansionistų akiratyje gali atsidurti ir jos. Ačiū Dievui, kad esame NATO nariai, guodžiasi prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau amerikiečių žurnalo „The New Republic“ apžvalgininkas Carlo Davisas mano, kad verčiau reiktų melsti Dievo, kad netektų praktiškai išbandyti, kiek rimtai sąjungininkai žiūri į 5-ąjį NATO sutarties punktą.

Praėjusią savaitę Rusija pradėjo netikėtas karines pratybas, kurių programoje numatyti povandeniniai sprogdinimai ir minavimas, Kaliningrado srityje Baltijos jūros pakrantėje. Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė pakomentavo, kad pratybos – tai ženklas, jog „Rusija bando gąsdinti visą Europą ir tampa neprognozuojama“.

Nerimauja ne ji viena. Visų buvusios Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių vadovai stebi tiesmuką Rusijos bandymą pasiimti Krymą ir mato nerimą keliančius panašumus tarp Ukrainos ir savo padėties. Rusai sudaro maždaug ketvirtadalį gyventojų Latvijoje ir Estijoje ir absoliučią daugumą tokiuose miestuose kaip Narva ir Daugpilis. Jei Simferopolis gali grįžti į Rusijos rankas, mąsto Baltijos šalių lyderiai, kodėl negali Narva?

Į šį klausimą atsakoma visada vienodai – todėl, kad Lenkija ir Baltijos šalys yra Europos Sąjungos ir, dar svarbiau, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narės. Bet koks pasikėsinimas į jų teritoriją įpareigotų 28 NATO nares, įskaitant ir Jungtines Amerikos Valstijas, reaguoti. „Ačiū Dievui, esame NATO nariai“, – pasaulio žurnalistams sakė D.Grybauskaitė.

Sunku pasakyti, ar NATO rytinės narės turėtų dėkoti Dievui, ar jam melstis.

Rusijos grįžimas prie karinio avantiūrizmo Europoje sutampa su bene silpniausiu NATO laikotarpiu per 65 metų aljanso istoriją. Nerimą kelianti susitelkimo stoka ir nepasirengimas net mažoms operacijoms bei besikeičiantys Amerikos prioritetai verčia abejoti garantijomis, dėl kurių Vidurio Europos šalys puolė į NATO glėbį.

Žinoma, NATO vadovybė pareigingai rodė paramos gestus savo rytinėms narėms Krymo krizės metu.

Kai Lenkija ir Lietuva sušaukė nepaprastąjį susitikimą pagal Šiaurės Atlanto Sutarties 4 straipsnį – tai padaryta tik ketvirtą kartą nuo 1949-ųjų – NATO atšaukė suplanuotą bendrą karinę misiją su Rusija ir paskelbė didinanti bendradarbiavimą su Ukraina. Be to, JAV atsiuntė šešis papildomus naikintuvus saugoti Baltijos šalių oro erdvės. Tačiau tai tik simboliniai žingsniai ir nieko daugiau.

NATO yra labai priklausoma nuo JAV galios, kuri turi atbaidyti išorines grėsmes. JAV skiria 22 proc. bendro NATO biudžeto ir yra didžiausia organizacijos narė – jos karinis biudžetas sudaro beveik tris ketvirčius visų NATO narių išlaidų kartu sudėjus. Kaip pažymi privataus žvalgybos instituto „Stratfor“ pirmininkas George'as Friedmanas savo knygoje „Ateinantys 100 metų“, dėl to kolektyvinė NATO gynybos garantija bus „efektyvi tik tokiu atveju, jei Jungtinės Valstijos bus pasirengusios panaudoti jėgą“.

Susirūpinę lenkai ir baltai ieško apčiuopiamų įrodymų, kad Amerikos retorinė parama NATO nėra tik žodžiai – bet jiems lemta nusivilti.

Į Aziją krypstantis Baracko Obamos žvilgsnis tėra tik naujas etapas jau keletą dešimtmečių trunkančiame JAV pajėgų atsitraukime iš Europos. Šiuo metu čia dislokuojama tik 64 tūkst. JAV karių, kai Šaltojo karo metu jų buvo 450 tūkst. Be to, amerikiečių pajėgos niekada neperžengė Oderio upės, kuri žymi sieną tarp Vokietijos ir Lenkijos. Net planuoti JAV priešraketinės gynybos skydai Lenkijai ir Čekijai buvo atšaukti, kai B.Obama 2009-aisiais planavo perkrauti santykius su Rusija.

Be to, Rusija įsiveržė į Krymą praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Gynybos departamentas pasiūlė 2015-ųjų biudžetą, kuriame JAV armija mažinama labiau nei bet kada anksčiau nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.

Tai ženklas, kad JAV pripažįsta, jog jos karinis biudžetas pernelyg išpūstas ir kad šalis pirmą kartą nuo 2001-ųjų nekariaus jokio karo. Be to, tai ir daug didesnis ženklas, kad įsiskolinusi, izoliuota Amerika nebegali ginti kiekvienos sąjungininkės interesų kiekviename pasaulio kampe.

Nepaisant šių ženklų, likusios NATO narės ir toliau elgiasi taip, lyg joms už nugaros stovėtų visa JAV kariuomenė. Kad sušvelnintų milžinišką disbalansą, 2006-aisiais NATO narės sutiko gynybai skirti bent po 2 proc. savo BVP (JAV paprastai skiria maždaug 4 proc.). Pernai šią kartelę įveikė tik septynios NATO narės. Realiai daugumos Europos šalių gynybai skiriami biudžetai nuo 2010-ųjų sumažėjo nuo 8 iki 30 proc.

Šis disbalansas buvo akivaizdus 2011-ųjų intervencijos Libijoje metu. Kai JAV pasitraukė į „pagalbinį vaidmenį“, neskraidymo zoną palaikančios NATO šalys greitai pritrūko didelio taiklumo bombų, tad JAV teko grįžti su savo ištekliais. Kalbėdamas apie ateitį JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas tuomet perspėjo, kad jei tendencijos nesikeis, NATO gresia „niūri arba išvis liūdna ateitis“.

Žinoma, karo biudžetai mums nepasakys, kas nutiktų, jei NATO narę kas nors užpultų. Tačiau Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnis, reikalaujantis, kad užpuolus vieną narę reaguotų visos, dar niekada nebuvo išbandytas.

Vienintelį kartą jis prisimintas po rugsėjo 11-osios atakų – ir tą padarė JAV. Kaip parodė Sirija, Irako šmėkla vis dar kamuoja Amerikos užsienio politiką ir nuodija diskusijas apie bet kokią intervenciją, net ir teisėtą.

Kalbant apie Ukrainą, „JAV nerizikuos konvenciniu karu dėl Rusijos kaimynių, nes mūsų interesai ten nedideli, o konfliktas gali išsiplėsti iki branduolinio lygmens, – sako JAV užsienio politiką tyrinėjantis Majamio universiteto profesorius Josephas Parentas. – Krymas nevertas Čarlstono.“

Prezidentas Barackas Obama, kuris savo rinkimų kampanijos metu pasisakė už Ukrainos prisijungimą prie NATO, išties dabar tikriausiai dėkoja savo laimingai žvaigždei, kad vienintelis JAV įsipareigojimas Ukrainai yra sunkiai įgyvendinamas 20 metų senumo memorandumas. Ir jis aiškiai leido suprasti, kad karinis atsakas Ukrainoje nėra svarstomas.

Kiek pasikeistų šie išskaičiavimai, jei Rusijos taikiklyje būtų Estija arba Latvija?