Mokslo ir technologijų pasaulis

Štai tokius nežemiškus biomasės darinius fotografei Rachel Sussman pavyko nufotografuoti viename negyviausių ir atšiauriausių planetos kampelių.

Štai tokius nežemiškus biomasės darinius fotografei Rachel Sussman pavyko nufotografuoti viename negyviausių ir atšiauriausių planetos kampelių.

R. Sussman seniausių pasaulyje gyvų organizmų savo nuotraukoms Žemėje ieško (ir randa) jau ne vieną dešimtmetį. Fotografei teko iškęsti dėlių įkandimus, koralų įgėlimus, gydytis kaulų lūžius, vienai pačiai įveikti Aliaską su Ugnies Žeme jungiantį kelią "Pan-American". Pakeliui ji įamžino 5,5 tūkst. metų senumo antarktines samanas, 80 tūkst. metų senumo drebulių kolonijas ir 100 tūkst. metų senumo povandenines jūržolių pievas.

Fotografė yra užfiksavusi ir Tobago pakrantėje vešinčius smegeninius koralus (lot. - Diploria labyrinthiformis), kuriems – ne mažiau kaip 2 tūkst. metų, taip pat požeminius nykštukinių medžių "mobola" miškus – šių medžių viršūnės kyšo tiesiai iš Pietų Afrikos dirvožemio. Seniausias jos fotografijų personažas – Sibire rasta daugiau nei 0,5 mln. metų senumo įšalusi aktinobakterija.

Tačiau niekas negali prilygti šiems unikaliems kadrams, kurie publikuoti ir naujoje jos knygoje "The Olders Living Things in the World" ("Seniausi mūsų pasaulio gyventojai"), kuri JAV knygynuose turėt pasirodyti šį mėnesį.

Jareta (3 tūkst. metų)

Šie nežemiškos išvaizdos dariniai, kuriuos R. Sussman aptiko ir nufotografavo Atakamos dykumoje (Čilė), yra artimos petražolės ir kiek tolimesnės morkų giminaitės jaretos (angl. – yareta), lotyniškai vadinami "llareta". Tai – mažyčiais žiedeliais žydintys Andų aukštikalnių augalai, kurių "pagalvių" randama 3,2-4,5 km virš jūros lygio.

Jaretos "pagalves" sudaro tankiai susiglaudę stiebeliai. Jų sąžalynai tokie tankūs, kad išlaiko suaugusį žmogų. Andų gyventojams jaretos yra kuras. Tiesa, atskirti fragmentą nuo kolonijos būna nelengva. Jaretų kolonijos amžius gali siekti ir 3 tūkst. metų.

Paprastoji eglė (9550 metų)

Ši neišvaizdi eglaitė (vardu Old Tjikko – Senoji Tžiko), auganti Fulufjaleto nacionaliniame parke (Švedija) – seniausias klonalinės kolonijos medis, esantis atskirai nuo viso masyvo. Šio augalo šaknų radioaktyviosios anglies tyrimai atskleidė, kad eglaitei – 9550 metų. Klonalines kolonijas sudarantys egzemplioriai genetiškai yra absoliučiai identiški – t.y., visi jie yra tikslios vieno organizmo kopijos, kurias jungia bendra šaknų sistema. Tokios kolonijos išgyvena dar ilgiau nei pavieniai egzemplioriai.

Nors Senosios Tžiko kamienui – vos keli šimtai metų, tačiau kamienas – toli gražu ne tikrasis šio medžio amžiaus rodiklis. Kamienui nunykus, organizmas nemiršta: šaknų sistema išleidžia naują kamieną. Taip per ilgus tūkstantmečius Senoji Tžiko egzistuoja kaip žemaūgis spygliuotis krūmelis. O šios ilgaamžės atradėjas Leifas Kullmanas net 5 metrų aukščio kamieno atsiradimą sieja su globaliniu klimato atšilimu.

Nedaug nuo Senosios Tžiko amžiumi atsilieka ir kitas paprastosios eglės egzempliorius – senasis Rasmusas. Herjedalene (Švedija) augantis medis skaičiuoja maždaug 9500-uosius metus. Nors radioaktyviosios anglies metodu amžių galima nustatyti gana tiksliai, vis dėlto manyti, kad analizei buvo atrinkti seniausi šaknų sistemos fragmentai, negalima. Juk nuo jų užgimimo praėjo mažiausiai 95 šimtmečiai...

Uosinis topolis (80 000 metų)

Dar vienas ryškus klonalinės kolonijos pavyzdys – "Pando – Drebantis Milžinas" (Pando, The Trembling Giant). Iš šalies Pando atrodo kaip niekuo neišsiskirianti medžių giraitė, kurios plotas – apie 46 ha. Tačiau iš tikrųjų tai – vienas organizmas, turintis daug kamienų ir vieną šaknų sistemą. Kamienai išgyvena vidutiniškai apie 130 metų, o pats Pando egzistuoja jau daugiau kaip 80 tūkst. metų. Bendra kolonijos masė – 6 tūkst. tonų. Tad Pando – ne tik vienas seniausių, bet ir vienas sunkiausių Žemės organizmų.

Europinis alyvmedis (daugiau kaip 2 tūkst. metų)

Ypač tikslios alyvmedžių amžiaus nustatymo metodikos nėra, tad į seniausio pasaulyje alyvmedžio titulą pretenduoja keletas kandidatų. Nemažai tyrėjų seniausio alyvmedžio titulą linkę atiduoti Ano Vouves kaimelyje (Graikija) augančiam medžiui, kurio kamieno skersmuo – 4,6 metro, o apimtis – 12,5 metro. Kamieną sudaro spirale susivijusios medienos plaušų "virvės", tarp kurių – tuščios erdvės plyšiai. Vouves alyvmedžio amžius – nuo 2 iki 4 tūkst. metų. Tačiau ji vis dar brandina alyvuoges.

Kriptomerija (2170 – 7200 metų)

Dziomon Sugi kriptomerija (japoninis kedras) auga Jakusimos saloje (Japonija). Kukliausiais vertinimais, jai – daugiau kaip 2 tūkst. metų. Įvertinti tikslų medžio amžių trukdo susipynusios vidinės kamieno dalys. Tad visai gali būti, kad šiam egzemplioriui – daugiau kaip 7200 metų. Šio japoninio kedro kamieno apimtis – 16,4 metro, aukštis – daugiau kaip 25 metrai.

Smėlynų obelys (13 000 metų)

Smėlynų obelys (lot.- Parinari capensis, angl. – Sand apple) – požeminis Pietų Afrikoje augantis miškas. Dėl karšto klimato ir gaisrų šie augalai prisitaikė vešėti po žeme – ten driekiasi jų šaknų ir šakų sistemos. O paviršiun prasikalę tik pačios šių požeminių medžių viršūnėlės. Nors ši rūšis nėra reta, vis dėlto tokiu amžiumi (13 000 metų) gali pasigirti toli gražu ne visos smėlynų obelų kolonijos.

Kiparisas (3500 metų)

Senatoriumi vadinamas kiparisas, kurio aukštis – 38 metrai, buvo vienas seniausių vienišų pasaulio medžių. Jis augo Floridoje, o išdygo prieš 3500 metų. 2012 m. sausį medis žuvo: jį padegė narkomanė.

Pats seniausias mokslui žinomas vienišas medis buvo 4862 metų senumo pušis (lot. – pinus longaeva), vardu Prometėjas. Pušis augo Nevados valstijoje (JAV). Ją "dendrochornologinių tyrimų tikslais" Arizonos universiteto aspirantas Donaldas Greiblis nupjovė 1964 m. Seniausiu iš vis dar tebeaugančių vienišų medžių laikomas Prometėjo brolis Mafusailas, kuriam – 4845 metai.