Mokslo ir technologijų pasaulis

Internete pasirodė prieš trejus metus atokiame Kanados kalnų regione padarytas vaizdo įrašas, kuriame tariamai užfiksuotas legendinis Sniego žmogus, Azijoje vadinamas ječiu, o Šiaurės Amerikoje - Didžiapėdžiu (bigfoot).

Sniego žmogus yra vienas svarbiausių tariamai egzistuojančių, bet mokslui nežinomų gyvūnų tyrimų šakos, dar vadinamos kriptozoologija, objektų. Pranešama, kad kanadietis keliautojas Mylesas Lamontas į jį panašią būtybę nufilmavo prieš kelis metus keliaudamas po Tantalo kalnagūbrį į šiaurę nuo Vankuverio.

Tariamą Didžiapėdį jis pastebėjo 2011-ųjų vasarą kopdamas kalnagūbriu netoli Skvomišo. Vaizdo įrašą jis internete paskelbė tik po dvejų metų, nes norėjo juo pasidalyti su draugais. Neseniai šis įrašas pasirodė „Youtube“, kur jį jau peržiūrėjo daugiau nei 260 000 žmonių. M. Lamontas tvirtina nenorėjęs tokio didelio dėmesio ir sako nenorįs sureikšminti šio įrašo: tai esąs tik keisto susitikimo kalnuose liudijimas.

Kadangi buvo filmuojama iš toli, vaizdo įraše matoma tik tamsi kažkokios būtybės figūra, sparčiai judanti kalno šlaito kryptimi. M. Lamontas teigia esąs beveik tikras, kad tai yra Sniego žmogus, kuris esą pasirodė nežinia iš kur ir eina nežinia kur. Jį nustebino, kad šis objektas ėjo kur kas greičiau nei žmogus ir per labai trumpą laiką įveikė tokį didelį nuotolį.

M. Lamontas atmeta prielaidą, kad tai galėjo būti lokys ar koks kitas laukinis gyvūnas. Nusileisti į tarpukalnį iš tos vietos, kur buvo filmuojama, esą buvo neįmanoma, nes apačioje buvo maždaug 300 metrų aukščio plikas kalno šlaitas, o keliautojai neturėjo reikiamos alpinistų įrangos. Leidimasis kitu keliu esą būtų trukęs iki vidurnakčio.

Labiausiai vyrą nustebino energingai judančios būtybės kelionės kryptis: jis traukė tiesiai link plikos kalno atšlaitės virš sniego linijos. „Jei tai būtų buvęs žmogus, kodėl jis traukė tiesiai į šlaitą ar prie sniego linijos? Kodėl jis paprasčiausiai nesileido tiesiai žemyn?“ - klausė M. Lamontas.

Jo teigimu, tiksliai neaišku, iš kokio aukščio buvo filmuojama, bet tai galėjo būti maždaug 2100 m aukštyje. „O tas vaikinas skuto link sniego linijos lyg niekur nieko“. Pasak keliautojo, būtybė neabejotinai ėjo ant dviejų kojų, neturėjo nei sniegžengių, nei kuprinės ir iš pažiūros buvo vienspalvė, tai yra, nesimatė aprangos dalių. Kopimas tokio reljefo sąlygomis minštame sniege be sniegžengių būtų labai sudėtingas, o esą judėjimo greitis be jų yra įtartinai didelis.

M. Lamontas tarp galimų šio įvykio paaiškinimų mini galimybę, kad tai galėjo būti labai prastai kelionei kalnais pasiruošęs žmogus, pasirinkęs žymiai sunkesnį maršrutą, nei derėtų. Jis turėjo būti puikios fizinės formos, o jo pėdos turėjo būti labai didelės, nes paties M. Lamonto ir jo palydovų šviežio sniego pluta neišlaikydavo, ir batai grimzdo į jį.

Kad ir kokios skeptiškos nuomonės apie kriptozoologiją būtų šiuolaikinis mokslas, į Sniego žmogaus paieškas prieš porą metų įsijungė ir Oksfordo universiteto (D. Brtianija) mokslininkai, apsiginklavę naujausiomis genetinių tyrimų technologijomis.

Oksfordo universitetas (D. Britanija) ir Lozanos Zoologijos muziejus (Šveicarija) vykdo bendrą tyrimų projektą, kuriuo siekiama ištirti tariamai egzistuojančių, bet mokslui nežinomų gyvūnų odos ar plaukų pavyzdžius ir palyginti jų genetinį kodą su žinomomis rūšimis. Šis kriptozoologijos projektas pavadintas „Collateral Hominid Project“. Skelbiama, kad jis vykdomas atliekant patį išsamiausią įvairių pasaulio šalių mokslo centruose, muziejuose ar privačiose kolekcijose esančių tariamų sniego žmogaus ar kitais vardais vadinamo mokslui nežinomo hominido, tariamai išlikusio iki mūsų dienų ir besislapstančio sunkiai pasiekiamose, miškingose kalnų vietovėse Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir kituose žemynuose, genetinės medžiagos tyrimą.

Sniego žmogaus DNR bus siekiama išskirti iš muziejuose ir privačiose kolekcijose laikomų jo kailio plaukų ar odos fragmentų. Tyrimų rezultatus žadama paskelbti moksliniuose žurnaluose.