Mokslo ir technologijų pasaulis

Bordo astronomijos laboratorijos (Laboratoire d’Astrophysique de Bordeaux, Prancūzija) astronomas Seanas Raymondas atskleidė neįtikėtiną galimybę: teoriškai gali egzistuoti žvaigždė, aplink kurią skrietų 60 gyvybei tinkamų planetų.

Iki šiol astronomams žinoma gausiausia planetų sistema buvo Saulės tipo žvaigždė HD 10180 ir 9 aplink ją skriejančios egzoplanetos. Jos, deja, vargu ar gyvenamos, nes savo charakteristikomis varijuoja nuo karštų superžemių iki Neptūno dydžio dujinių milžinių. Tačiau ar galėtų egzistuoti žvaigždė, kuri turėtų gerokai daugiau planetų, ir bent tuzinas jų būtų tinkamos gyvybei?

Prancūzų mokslininkas išdėstė samprotavimus, kaip sukurti tokią "ekstremalią planetinę sistemą". Visų pirma jis susiformulavo tikslą: sudaryti planetinės sistemos modelį, kuriame būtų didžiausias įmanomas gyvybei tinkamų planetų skaičius. Svarbi sąlyga: planetos gyvybei tinkamos turėtų būti ne vieną milijardą metų.

"Ekstremalioje Saulės sistemoje norėjau pamodeliuoti smalsumą žadinančią idėją, kuri skatintų žmones pamąstyti, - savo užmojus pakomentavo S. Raymondas. – Astronomija ir planetomis domisi nemažai žmonių. Tad tai – puiki priemonė išnaudoti vaizduotės galimybes."

"Nesakau, kad mano rezultatai yra absoliutūs ir neginčijami, - pripažįsta prancūzų astronomijos daktaras. – Tačiau, pasirodo, labai turtingai ir gausiai planetinei sistemai reikėtų santykinai paprastų sudėtinių dalių."

Optimaliausia žvaigžde tokiai daugiavaikei Saulės sistemai S. Raymondas parinko 0,5 Saulės dydžio ir masės žvaigždę iš karštesniojo raudonųjų nykštukių spektro krašto. Tokios žvaigždės maitinama planetinė sistema egzistuotų ilgiau nei mūsiškė Saulės sistema. Be to, kur kas palankesnių išmatavimų tokioje sistemoje būtų ir vadinamoji gyvybės zona, kurioje temperatūra skystam vandeniui – nei per aukšta, nei per žema, tad gali būti tinkama gyvybei.

Toliau mokslininkas pamėgino išsiaiškinti, kokio tipo planetų reikėtų sistemoje, kurioje būtų apstu gyvybei tinkamų pasaulių.

"Planetų reiktų nei per mažų, nei per didelių, nei per sausų, nei per drėgnų, - rašo astronomas. – Žinoma, planetoms būtinos atmosferos, sausumos plotai, vandenynai. Tai reikštų, jog optimaliausiai tiktų 0,5-2 Žemių dydžio uolinės planetos, kuriose vandens būtų ne mažiau nei 10 kartų ir ne daugiau kaip 10 kartų nei Žemėje."

Kitas žingsnis – parinktos žvaigždės apylinkėse surasti gyvybės planetoms tinkamas orbitas. S. Raymondo teigimu, įmanomi du gyvybės planetų kimšte prikimštos Saulės sistemos variantai.

Pirmasis variantas: sistemą sudarytų aibė dvinarių planetų – po dvi viena aplink kitą skriejančių Žemės dydžio planetų. Žvaigždė juosiančioje gyvybės zonoje S. Raymondas įžvelgia 6 orbitines juostas.

Kiekvienoje iš jų galėtų būti ne po vieną, o po dvi dvinares planetas. Kiekviena pora būtų tarsi Trojos pora – t.y., orbitoje sekanti viena paskui kitą. Juk mūsų Saulės sistemoje yra trojėnais vadinami asteroidai, keliaujantys Jupiterio orbitoje.

Suna sumarum, pirmame ekstremalios Saulės sistemos variante tilptų 24 gyvenami pasauliai. Vandens juose būtų nevienodai, kai kurios planetos skirtųsi dydžiu, tačiau, anot S. Raymondo, visos 24 būtų gyvenamos.

Antrasis variantas: planetinė sistema, kurią sudarytų ne tik dvinarės planetos, bet ir dujinės milžinės, turinčios Žemės dydžio mėnulius. Tai būtų kažkas panašaus į mūsiškę Saulės sistemą, kurioje Jupiteris turi 4 stambesnius mėnulius, o Saturnas – vieną. Kad tokioje planetinėje sistemoje išliktų gravitacinė pusiausvyra, reikėtų keturių orbitinių juostų. Kiekvienoje jų Trojos orbitomis skrietų po dvi dvinares planetas ir vieną dujinę milžinę su penkiais Žemės dydžio mėnuliais. Tokioje sistemoje gyvenamų pasaulių būtų 36.