Mokslo ir technologijų pasaulis

Mokslininkų tyrimas patvirtina: giliai po žeme yra tris kartus už mūsų planetos vandenis didesnis „vandenynas“
Publikuota: 2014-06-15

Milžiniškas vandens „rezervuaras“, tris kartus didesnis už visus Žemės vandenynus, atrastas Žemės gelmėse. Atradimas gali paaiškinti, iš kur mūsų planetoje atsirado vanduo.

Vanduo slypi vienoje iš mineralo formų ringvutide, kuris yra 700 km po žeme esančioje mantijoje – karštų akmenų sluoksnyje tarp Žemės paviršiaus ir jos branduolio, rašo newscientist.com

Milžiniškas rezervuaras pateikia naujų įrodymų apie vandens kilmę mūsų planetoje. Kai kurie geologai mano, kad vanduo Žemėje atsirado iš kometų, kai jos įsirėždavo į Žemę, tačiau naujasis atradimas remia kitą idėją – kad vanduo išsiliejo iš mūsų planetos vidaus.

„Atradimas yra tvirtas įrodymas, kad vanduo atsirado iš pačios Žemės“, – sako Stevenas Jacobsenas iš Šiaurės vakarų universiteto Evansone, Ilijojuje, JAV. Milžiniškas vandens sluoksnis gali veikti tarsi reguliatorius paviršiuje esantiems vandenynams, kuris lėmė, kad per milijonus metų vandens kiekis vandenynuose nepakito.

S.Jacobseno komanda naudojo 2000 seismometrų, kad pamatuotų seismines bangas, kurias sukėlė daugiau nei 500 ugnikalnių išsiveržimų. Šios bangos juda per žemės vidų, įskaitant ir branduolį, ir gali būti užfiksuojamos Žemės paviršiuje.

Pamatuodama bangų greitį skirtinguose gyliuose, komanda galėjo nustatyti, per kokius uolienų sluoksnius bangos judėjo. Apie tai, kad po žeme yra vandens buvo suprasta iš sulėtėjusių bangų, nes per šlapias uolienas bangos juda lėčiau.

Jacobsenas iš anksto išsiaiškino, koks būtų bangų signalas, jei jos sklistų per vandens turintį ringvuditą. Jis ringvuditą išaugino savo laboratorijoje ir jo mėginius veikė dideliu spaudimu ir temperatūra – sudarė tokias sąlygas, kokios būtų 700 km gylyje.

700 km gylyje esantį ringvuditą veikiantis spaudimas ir temperatūra išspaudžia vandenį iš ringvudito.

Tai ne vienintelis tyrimas, kuris byloja apie milžiniškus vandens klodus giliai po žeme.

Šis tyrimas išspausdintas žurnale „Sciencemag“.