Mokslo ir technologijų pasaulis

Vienkartinės nosinaitės, balionų likučiai, ledų pakuotės, centai, sagos, popierius, lankstinukai – tai tik dalis žmonių kišenių turinio ar nereikalingų daiktų, kuriuos Lietuvos zoologijos sodo lankytojai meta į gyvūnų voljerus. Ten patenka ir bulvių traškučiai, saldūs ir sūrūs spragėsiai, ledai, batonas, sausainiai, saldainiai. Visa tai keliauja ne tik į žoliaėdžių, bet ir į plėšrūnų narvus.

Visi Lietuvos zoologijos sodo gyvūnai yra gimę nelaisvėje ir nuo mažens susiduria su žmogumi. Jis šiems gyvūnams ir maitintojas, ir globėjas, juo gyvūnai besąlygiškai pasitiki. Išmokę pasitikėti prižiūrėtoju, jie tiki ir zoologijos sodą lankančiais žmonėmis. Gyvūnai smalsūs ir mielai ima tai, ką jiems žmogus duoda.

Vos prieš mėnesį Lietuvos zoologijos sode apsigyvenęs prižiūrėtojų ir lankytojų iš karto pamėgtas juodasnukis aviukas Teodoras ne kartą po savaitgalio negalavo. Nors jo voljeras toli nuo lankytojų, tačiau šie vis tiek įsigudrina pavaišinti mažylį netinkamu maistu. Nuo dosnių lankytojų kaskart kenčia ir žirafos. Kaip liūdnai juokauja prižiūrėtojai, jei sode buvo gera diena ir jį aplankė daug žmonių, tai žirafų Gudručio ir Solo laukia sunki naktis ir pilvo skausmai.

Taip pat gausiai lankytojų šeriamos kamerūninės ožkos ir jų mažyliai, neapeina žmonės netinkamo maisto nepasiūlę beždžionėms, net ruoniui, kuris minta tik žuvimi, meta sausainius ar net žoles.

Dabar Lietuvos zoologijos sode gyvena daugiau kaip 2 000 gyvūnų. Jie atstovauja 207 rūšims. Kiekvienam gyvūnui sudarytas atskiras maisto racionas. Pavyzdžiui, žirafa kasdien gauna 55–66 kg maisto, kurį sudaro šienas (30 kg), morkos (3,5 kg), kombinuotas pašaras žirafoms (2,5 kg), bananai (1,5 kg), žolės ir liucernos granulės, avižiniai dribsniai, sėlenos, sėmenys, malti kukurūzai, svogūnai, bulvės, petražolės, obuoliai ir kt.

Kamerūninė ožka per dieną gauna 5–6 kg jai skirto maisto, kurį sudaro šienas, morkos, burokai, bulvės, žolė, kombinuotas pašaras ir kt. Zoologijos sodo darbuotojai užtikrina, kad nė vienas gyvūnas sode nebadauja. Štai kapucinai, sveriantys nuo 1,1 iki 4,8 kg, per dieną gauna daugiau kaip kilogramą maisto: bananų, vynuogių, kivių, persikų, slyvų, spanguolių, razinų, įvairių uogienių, medaus, riešutų, įvairių kruopų, makaronų, mėsos, kiaušinių, varškės, jogurto, geria natūralias sultis, pieną, net kavą ar arbatą.

Suprasdami žmonių norą kiek įmanoma labiau prisiartinti prie gyvūnų ir norėdami kuo arčiau lankytojų pritraukti gyvūnus, kad lengviau ir geriau galima būtų juos apžiūrėti ir stebėti, prižiūrėtojai maistą gyvūnams padeda prie voljerų kraštų. Zoologijos sode taip pat organizuojamas viešas nepavojingų gyvūnų šėrimas. Galima stebėti, kaip šeriami korsakai, meškėnai, lankytojams leidžiama įmesti žuvį ruoniui Kajui, žiūrėti, kaip maistas „slepiamas“ beždžionių voljeruose ir kaip jos ieško skanėstų. Dažnai prie gyvūno voljero nurodyta, kuo jis minta.

Papildomas gyvūnų šėrimas nesveikais produktais ir ypač nevalgomais daiktais sukelia gyvūnams dideles kančias ir skausmus. Gyvūnams nuodinga ar net pražūtinga gali būti ir sodo teritorijoje auganti žolė, susargdinti gali gėlės ar medžių šakelės.