Mokslo ir technologijų pasaulis

Čia pamokos prasideda 7.20 val., nepadarius namų darbų, mokytojai nerėkia, o ramiausiai įraito nulį, su mokytojais galima glėbesčiuotis bei kalbėtis apie asmeninį gyvenimą. Tiesa, čia gali išmokti, kad Baltijos jūra tyvuliuoja prie Libijos.

Norint išvažiuoti, reikėjo ne tik gerų pažymių, bet ir įveikti atranką, pademonstruoti motyvaciją. Pernai iš Lietuvos mokytis į JAV išvažiavo 6 moksleiviai.

Pirmiausia Dovilė laikė 15 minučių trukusį anglų kalbos testą. Su drauge ji susilažino iš šokolado, kad į antrąjį turą nepateks. Kitą dieną Dovilei teko draugei nešti šokoladą ir ruoštis antrajam turui. Antrajame ture ji per pusketvirtos valandos turėjo parašyti tris rašinius anglų kalba.

Tada du mėnesius teko laukti. Pakviesta į trečiąjį turą, Dovilė atliko dar vieną sudėtingesnį anglų kalbos testą. Vėl teko rašyti rašinius: paaiškinti motyvus, kodėl ji nori važiuoti į JAV bei ko ji mokosi iš lyderių. Paskui sekė darbas grupėse. Jos grupei reikėjo parašyti, ką reiškia crocotails. Nė vienas nežinojo, kad šis žodis reiškia muzikos instrumentą: vaikai spėjo, kad tai krokodilo uodegos.

Galiausiai laukė interviu. Po jo reikėjo pateikti mokytojų rekomendacijas, parašyti laišką priimančiai šeimai. Laiške reikėjo papasakoti apie savo hobius ir pasiekimus. Kokia bus priimanti šeima, Dovilė nežinojo.

Kad kviečiama mokytis į JAV, moksleivė sužinojo dar po trijų mėnesių, gegužės pabaigoje. „Aš niekada savimi netikėjau, maniau, nepateksiu, tad verkiau iš džiaugsmo, šokinėjau, buvo labai linksma“, – prisimena Dovilė. Jos manymu, pasiekimą nulėmė motyvacija: ji išvažiuoti mokytis į užsienį norėjo nuo 6-tos klasės, tačiau tam neturėjo finansinių galimybių.

Gavusi kvietimą į JAV, vilnietė susirado gerą anglų kalbos korepetitorių, kuris padėjo patobulinti ne tik anglų kalbos žinias, bet ir įskiepijo motyvacijos. Taip ji lengvai atlaikė lemiamą pokalbį. Moksleivės nuomone, į JAV nepakviesti talentingesni ir labiau už ją savimi pasitikintys žmonės. „Galbūt atrankos vykdytojai atsižvelgė į motyvaciją, nes aš tikrai labai norėjau“, – svarsto pašnekovė.

Nesuprasdavo, kas kalbama prie vakarienės stalo

Tai sužinojusi mama teiravosi, ar įmanoma atsisakyti šeimos – jai buvo neramu Dovilę išsiųsti į trijų brolių šeimą. Vis dėlto Dovilė motiną įtikino, kad viskas bus gerai.

Visi mainų dalyviai priimančius asmenis vadino vardais, tačiau D. Bogušytė nenorėjo išsiskirti iš brolių ir šeimininkus vadino tėvais. Šeima ją priėmė šiltai, ypač globojo pirmomis dienomis. „7 metus mokiausi anglų kalbos, o nuvažiavau – ir atrodė, kad nieko nemoku. Reikėjo persilaužti – pradėti kalbėti ir mąstyti angliškai, pirmomis dienomis nesuprasdavau, ką jie kalbėdavo prie vakarienės stalo“, – prisimena Dovilė.

Tačiau palengva lietuvė apsiprato ir ėmė suprasti vis daugiau. Jai taip pat neteko verkti iš ilgesio dėl Lietuvoje likusios šeimos. Naujoji mama pamatė, kad Dovilė mokosi gerai ir jau po dviejų savaičių nustojo tikrinti pažymius. „Ji, išauginusi keturis paauglius, duodavo laisvės. Vienintelis reikalavimas – grįžti iki vidurnakčio“, – pasakoja Dovilė.

Stebėjosi, kad mokytojai nerėkia

Teniso varžybose kelis pirmus kartus jai teko pralaimėti, tačiau paskui pavykdavo laimėti. Dovilė pamena, kad laimėjusi šokinėdavo iš džiaugsmo.

JAV įvertinimai rašomi raidėmis nuo A iki F. F gauni surinkę 50 proc. ir mažiau, tuo metu A – 100 proc. „Skirtumas tarp Lietuvos ir JAV toks, kad ten mokytojai nerėkia. Pavyzdžiui, neatlikus namų darbų, ant tavęs nerėks, bet įrašys nulį, o Lietuvoje rėks, pradės pamokslauti“, – mokymosi ypatumus Lietuvoje ir JAV lygina pašnekovė.

Jos kalbinta geografijos mokytoja prisipažino pagal taisykles negalinti rėkti ant vaikų, nes šiems pasiskundus, reaguos tėvai: tai gali baigtis atleidimu iš darbo. JAV į mokinių teises žiūrima rimčiau nei Lietuvoje.

Pertraukai – tik 6 minutės

Amerikoje mokytojai ir mokiniai dažniausiai yra draugai, kai kurie mokytojai po pamokų veda treniruotes. Dovilė labiausiai susidraugavo su anglų kalbos mokytoja, su ja susitikusi apsikabindavo. Ši mokytoja vaikus laikė savo šeima ir lengvai sutramdydavo. Šiuolaikinė mokytoja naudodavosi „Instagram“, „Twitter“, „Facebook“, parodydavo nusipirktą naują telefoną.

Lietuvė stebėjosi, kad Amerikoje su mokytojais gali kalbėtis net apie asmeninį gyvenimą. Iš pradžių jai buvo keista girdėti mokytojų klausimus apie praėjusį savaitgalį.

JAV pertraukos trunka tik 6 minutes, išskyrus pusvalandžio pietų pertrauką. Per tas 6 minutes kartais sunku pereiti į kitą mokyklos sparną. Pirmąją savaitę Dovilė net pasiklysdavo, nuo mokinių gausos jai skaudėdavo galvą: jėzuitų gimnazijoje tėra apie 700 mokinių, Glen Carbon mokykloje – pustrečio tūkstančio.

Beveik kiekvienas mokykloje turi „iPhone“ telefoną. Per pamokas galima naudotis kompiuteriais, tačiau pagrindinis mokymasis iš knygų. Daugiau dėmesio mokykloje skiriama ne naujausioms technologijoms, o sportui. Štai dabar mokykloje statomas olimpinis baseinas. Lietuvę mokykloje taip pat stebino būrelių gausa: nuo įvairiausių sporto iki gyvūnų teisių ir komedijos klubų.

Sužinojo, kad Baltijos jūra – prie Afrikos

JAV Dovilė pradėjo mokytis prancūzų kalbos, mokėsi JAV užsienio politikos. Šį pasirenkamąjį dalyką ji lankė su vyresniais moksleiviais. Mokykloje buvo galima mokytis kulinarijos, sociologijos, psichologijos, viešo kalbėjimo, žurnalistikos.

Pasirinkimai, kokių dalykų mokytis, prasideda nuo 9 klasės, tačiau yra ir privalomų dalykų: devintoje klasėje privalai mokytis biologijos, 10-oje – chemijos, 11-oje – fizikos. Dalykus gali dėliotis pagal tai, ko bus reikalaujama stojant į universitetą.

Mainų programoje dalyvavusiai lietuvei privaloma buvo mokytis tik JAV istorijos ir anglų kalbos, kitus dalykus ji rinkosi pati. Už visus dalykus Dovilė rinko aukščiausius – A įvertinimus. Atsiskaitant už dalykus, tekdavo laikyti egzaminus: valanda būdavo skiriama pasiruošimui, 2 val. – laikymui.

Lietuvė stebėjosi, kad mokytojai paruošdavo mokymosi planą su tuo, kas bus egzamine.

Keisčiausia, kad egzamino užduotys būdavo perkeliamos iš mokymosi plano. Prieš kiekvieną kontrolinį ir atsiskaitymą diena būdavo skiriama kartojimui. Tuo metu Lietuvoje kontroliniai rašomi iškart baigus temą.

Anksčiau išeiti – tik su tėvų leidimu

„Dabar jaučiuosi, kad nei anglų, nei lietuvių tobulai nemoku. lietuvių kalbos rašiniuose darau stiliaus klaidų, nes verčiu pažodžiui iš anglų kalbos. Tai kliūva, bet visi ramina, kad grįžusį į mokyklą grįšiu į tempą“, – pasakojo būsimoji Vilniaus jėzuitų gimnazijos vienuoliktokė.

Ar JAV mokyklose saugu? Tvorų nėra, tačiau su savimi turi nešiotis ID. Dovilė pasakoja, kad mokykloje bendrai tvarkai palaikyti budėdavo policija. „Jei nori išeiti anksčiau, tėvai turi parašyti raštą, mokykla turi patvirtinti, prieš išeidamas turi pranešti ir tik tada paleidžia“, – sakė lietuvė.

Kartą moksleivis į mokyklą atsinešė sportinio šautuvo šovinių. Tai didelės grėsmės nesukėlė, tačiau mokyklos bendruomenė apie tai buvo informuota. Su patyčiomis Dovilei teko susidurti tik kartą: per pamoką vienas mokinys užmigo, kitas trinktelėjo į stalą, miegalius pabudo ir visa klasė pradėjo juoktis.

Jos nuomone, lietuviai mokiniai protingesni už amerikiečius. „Mes esame protingesni, bet Amerikos sistema labiau grindžiama praktika, kai pats gali pasirinkti dalykus, išbandyti, pavyzdžiui, sociologiją. Štai mano draugei liepė atlikti projektą: padaryti kažką, kad visuomenei atrodytų nenormalu. Pavyzdžiui, nueiti į „makdonaldą“ ir burgerį valgyti su peiliu ir šakute. Tada turi aprašyti kitų žmonių reakcijas“, – pasakojo Dovilė.

Pamatė pasaulio ir tapo tolerantiškesnė

Merginai sunkumus pavyko įveikti – ji sau neleido pasiduoti. Be to, patobulino anglų kalbą ir tapo tolerantiškesnė: mokėsi kartu su musulmonais, juodaodžiais. „Man teko stebėti, kaip musulmonai meldžiasi. Pamačiau, kaip pasaulis atrodo už Lietuvos ribų. Mokykloje mačiau skirtingų žmonių: juodaodžių, azijiečių, musulmonų. Pavyzdžiui, musulmonas sutaria su katalike, visi draugiški. Manau, pati tapau žymiai savarankiškesnė, pradėjau galvoti, kaip mano dabartiniai veiksmai paveiks ateitį. Dabar į ateitį žiūriu atsakingiau“, – sakė Dovilė.

Baigusi mokyklą, ji norėtų studijuoti tarptautinius santykius universitete Prancūzijoje. Dovilės svajonė – dirbti Lietuvos arba JAV ambasadoje. Pagal sudaromas galimybes, studijuoti ji norėtų JAV, tačiau gyventi ir dirbti – Europoje.

Merginai patiko, kad amerikiečiai mandagūs, draugiški, nuolat sveikinasi. Mokykloje įprasta, kad priėjęs nepažįstamasis pagirs batus, paklaus, kaip sekasi ir koks tavo vardas.

Ryšius su priėmusia šeima ji palaiko ir dabar. Dovilė prisipažino visą gyvenimą svajojusi apie vyresnį brolį – ši svajonė JAV išsipildė trigubai. Ką tik mokyklą baigęs 18-metis brolis ją kas rytą vežiodavo į mokyklą, elgėsi kaip su tikra seserimi.

Ją priėmusi šeima užaugino keturis sūnus ir dukrą. Du šįmet jau baigė universitetus, namai ištuštėjo, tad mama įsigijo dar vieną šunį. Šeima taip pat augina jūrų kiaulytę. Priėmusi mama buvo labai aktyvi: žaisdavo beisbolą, ledo rutulį, krepšinį, turėjo savo verslą. Jai 50 metų, tačiau Amerikoje tokio amžiaus žmonės, priešingai nei Lietuvoje, nesijaučia, lyg būtų nugyvenę gyvenimą. Ji visur vėluodavo, tačiau to nesureikšmindavo.

„Kalbėjau su mama – ji sakė, kad jaučiasi tik pradedanti gyvenimą. Amerikiečiai kažką daro, jie yra laimingi, nesisieloja dėl mažų problemų“, – kalbėjo Dovilė.