Mokslo ir technologijų pasaulis

Aštrių pojūčių mėgėjai būtinai turėtų apsilankyti smegduobėmis garsėjančiame Biržų rajone. Antrą kartą ten retas kuris norėtų grįžti.

Posakis, esą „šuo ir kariamas pripranta“, puikiai tinka kalbant apie karstiniame regione gyvenančius žmones. Bet kada po kojomis galinti atsiverti žemė šių aukštaičių nebaugina.

Pažintį su unikaliu Lietuvos kraštu reikėtų pradėti nuo viešnagės Biržų regioninio parko Lankytojų centre. Ten veikianti ekspozicija vadinasi – „Prasmengančios žemės kraštas“, nes Biržų kraštas nuo seno garsėja smegduobėmis, įgriūvomis, įdomiais geologiniais procesais.

„Biržai yra unikalus kraštas, kuriame žemės paviršius aktyviai formuojasi nuolat keisdamas kraštovaizdį. Gruntiniam vandeniui išplovus gelmėje esančius gipso klodus, įgriūva žemė. Susidaro paslaptingos smegduobės: vienos – sausos, tokios, kaip garsioji „Karvės ola“, kitos – virtusios ežerėliais, su plika akimi matomomis sieros bakterijomis, kurių yra Kirkilų ežerėliuose, – pasakojo Biržų regioninio parko direktorius Kęstutis Baronas. – Veikiamas vandens, gipsas tirpsta ir dūlėja. Staigiai įgriūvančių smegduobių paskutinis postūmis būna tada, kai pažemėja gruntinio vandens lygis, o įmirkę sluoksniai, dengiantys atsiradusias tuštumas, nebegali ilgiau „kaboti“.

Lankytojų centre esantis stendas, imituoja smegduobės griūtį, kiti stendai vaizduoja smegduobes prieš griūtį ir po griūties. Lankytojams parengta mineralų bei uolienų ekspozicija, supažindinanti su krašto geologiniais turtais. Įdomus ir pažintinis kerno ekspozicijos stendas, kuriame lankytojai gali įvertinti gręžinio gylį ir susipažinti su geologiniais sluoksniais, verti dėmesio ir kiti Lankytojų centro stendai. Tačiau, pasak K.Barono, teoriškai supratus, kas yra karstiniai reiškiniai ir kodėl jie atsiranda būtinai reikia aplankyti Biržų regioninio parko tvarkomas ir prižiūrimas smegduones bei įgriūvas.

Smegduobių nemažės

„Nuo seno žinoma, kad Biržų krašte pasakyti žodžiai „kad tu prasmegtum...“ gali išsipildyti, nes požeminiam vandeniui gelmėse išplovus tirpius gipso, klinčių, dolomito, kreidos ar druskos klodus, žemė gali įgriūti bet kur – kieme, javų lauke, kelyje. Mūsų rajone jau skaičiuojama apie 9000 smegduobių ir jų nuolat daugėja. Kasmet atsiveria bent 10–20 smegduobių“, – sakė K.Baronas, kurio pareiga visas smegduobes registruoti ir stebėti. Pasak jo, net iki minimumo apribojus žmogaus veiklą smegduobių nesumažės, nes daugiausiai neigiamos įtakos turi rūgštūs lietūs. „Dažniausiai naktį atsiveriančios karstinės įgriuvos – unikalus gamtos reiškinys, juo gali pasigirti tik Šiaurės Lietuva“, – sakė pašnekovas. Gimęs ir augęs netoli Biržų jis nuo vaikystės girdėjo pasakojimus apie atsivėrusiose po nakties atsiradusius ežerus, dingusius upelius, paslaptingą požeminį pasaulį. Iš lūpų į lūpas parduodama istorija apie antį, kuri su užrištu ant kaklo skambalėliu po žeme išsiraizgiusiais urvais patekdavo iš vienos smegduobės į kitą.

Šiaurės Lietuvos žmones stebina ir juokina atvykėlių nuostaba esą šiame krašte gyventi negalima, reikia kraustytis kuo toliau. Jei gyveno seneliai, tėvai, tai gyvena ir jų vaikai. Patirtus nuostolius, kai žemėn parsmenga vaismedžiai, dalis pastato, susižaloja galvijai jie vertina filosofiškai. Pačiuose Biržuose dėl karstinių įgriuvų teko nugriauti net penkių aukštų daugiabutį, nes ėmus trūkinėti sienoms žmonėms gyventi jame buvo pavojinga.

Staigmena grįžus iš darbo

Biržų miesto seniūnas Vytas Jareckas ir jo žmona Rima nenustemba pamatę po kiemą vaikštančius lietuviškai, latviškai ar dar kuria kita kalbančius svečius. Jie mielai atsako į visus klausimus. „Sodybą pirkome prieš 12 metų. Labai norėjome gyventi vienkiemyje. Patiko vieta ir seni trobesiai, graži gamta. Žinojome, kad turtą įsigyjame karstinių reiškinių teritorijoje, tačiau, mūsų tai nė kiek nebaugino“, – pasakojo vyras. Jis iš tų, kurie ne bijo, bet džiaugiasi šalia namų atsivėrusiomis smegduobėmis. Tiesa, kai prieš porą metų atsivėrė didžiulė smegduobė netoli kalvės, kurioje vyras mėgsta darbuotis laisvu laiku, būta ir išgąsčio.

Vytas labiau baiminosi dėl žmonos, kuri vakare ravėjo, laistė toje vietoje įrengtame alpinariume augančius augalus, o abiems grįžus iš darbo Biržuose, vietoj akmenų ir augalų rado įspūdingo dydžio smegduobę. Tačiau mintis, kad vis tik reiktų pasiieškoti ramesnės vietos sutuoktiniams nekilo. „Iš pradžių smegduobė nebuvo plati. Stebino tik jos gylis – bemaž 5 metrai. Vėliau pradėjo trūkinėti duobės kraštai, ji plėtėsi į šonus, o dugne ėmė kauptis vanduo. Šiuo metu smegduobės plotis siekia 6 – 7 metrus, o gylis sumažėjo iki 3 metrų.

„Kažkada dar Smetonos laikais pro kalvę ėjo akmenimis grįstas keliukas. Važiuojantys juo užsukdavo į kalvę patvarkyti vežimo ar kaustyti arklių. Kai Jareckai įsigijo sodybą keliuku niekas nevažiuodavo, tad mėgstanti puoselėti gėles Rima paprašė, kad vyras padėtų įrengti dar vieną gėlyną. V. Jareckas spėja, kad tuštuma toje vietoje, kur atsivėrė smegduobė, buvo jau seniai, tačiau viršutnis žemės sluoksnis buvo storas ir gana tvirtas, todėl įgriuvo tik tuomet, kai buvo sudėti akmenys ir pasodinti augalai.

„Netoli sodybos yra griovys, kuriuo pavasarinio polaidžio vanduo iš sodybos nuteka į Kirkilų karstinius ežerėlius ir Apaščios upę. Tais metais, kai atsivėrė smegduobė, vandens buvo tiek, kad jis tekėjo ne tik į Apaščią, bet į priešingą pusę. Gali būti, kad vandens judėjimas išjudino gruntą ir todėl atsivėrė tuštuma“, – spėjo sodybos šeimininkas. Jis žino, kad ir toliau vanduo giliai žemėje po truputį tirpina uolienas dirba juodą darbą, tačiau, pasak vyro, net ir labai norint nieko negalima pakeisti.

Stypu tikrina tuštumas

Ne vienam užsukusiam į sodybą V.Jareckas yra sakęs, kad džiaugiasi galėdamas stebėti, kaip formuojasi smegduobės. Paėmęs metalinį strypą jis parodė, kaip tikrina, kuriose sodybos vietose po paviršiniu žemės sluoksnius jau formuojasi smegduobės. „Nesunku pajusti, kur tuštuma, nes strypas sminga labai lengvai iki kol atsiremia į kietą pagrindą“, – rodė vyras. Kad požeminiai gipso, klinčių, dolomito, kreidos sluoksniai ima tirpti jis spėja pamatęs nedideli įlinkimą. Klysta ar ne V.Jareckas įsitikina virbu besdamas į tą vietą.

Įsigiję sodybą Jareckai išvalė vieno hektaro valdoje esančias šešias senas smegduobes. Dalis jų – sklidinos vandens. Karstiniuose tvenkiniuose apstu įvairių žuvų, užklysta ir bebrai. Nuo jų Vytas ginasi pažeme nutiestais elektrinio piemens laidais, nes bebrai dantų aštrumą jau išbandė į vaismedžių kamienus.

Kirkiluose, kur gyvena Jareckai keliasdešimt susiliejusių smegduobių sudaro kone 4 ha įdomios konfigūracijos ežeryną. Manoma, kad Kirkilų karstiniai ežerėliai – jauniausi Europoje.

Ežerynas unikalus ir tuo, kad jame veisiasi purpurinė sieros bakterija. Pasak mokslininkų, ji atsirado dar archajiniu laikotarpiu. Be Kirkilų ežerėlių, ji dar aptikta tik Italijoje. Dėl šio unikalumo ežerėliai įtraukti į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.

Biržų regioninio parko darbuotojai sako, kad kartais unikalias bakterijas galima pamatyti plika akimi – jos vandens paviršių nudažo raudonai.

Vilioja patiekalais ir istorijomis

Smegduobių nusėti ir kirkiliečių kiemai. Jie prie kitiems šiurpą keliančių gamtos reiškinių seniai įprato. Žiemą Kirkilų žemėje esančios vandeningos smegduobės pasidengia ledu, todėl malonu čiuožti pačiūžomis, o vasarą jose galima atsigaivinti nuo kaitros.

Karstinių reiškinių priviliotiems turistams kirkiliečiai papasakoja kaimo istoriją, legendas apie smegduobes, demonstruoja senuosius amatus, pavaišina tradiciniais patiekalais.

Smegduobių vietoje atsiradusiems ežerėliams gyventojai yra suteikę įvairius vardus. Ežerą, kuriame buvo išgręžtas gręžinys ieškant druskos, žmonės vadina Druskine. Kitiems prilipę Ilgojo, Lydžio, Čigono pavadinimai.