Mokslo ir technologijų pasaulis

Turbūt visi sutiks, kad spjaudytis labai negražu... Tačiau tai negalioja šiai žuvelei! Pietryčių Azijos upių gyventoja „nuspjauna“ savo auką vienu vandens čiurkštelėjimu.

Neveltui šios upėse gyvenančios ešeržuvės pavadinimas – spjaudalinė (lot. toxotidae). Dažniausiai ji dienas leidžia tiesiog „šaudydama“ vandens čiurkšles į nusižiūrėtus nelaimėlius ir, beje, tai daro stebėtinai tiksliai.

Spjaudalinės nėra vienintelės žuvys, kurios maisto paieškai naudoja tam tikrus įrankius: Ramiojo vandenyno ilčiuotosios lūpažuvės moliuskų kriauklių traiškymui pasitelkia akmenis. Tačiau vienintelės spjaudalinės medžioklei naudoja reguliuojamą vandens srovę.

Šios žuvys „šaudo“ į sausumoje gyvenančius gyvius, įskaitant vabzdžius, vorus ir net driežus. Juos nuo lapų ar šakų nukrečia į vandenį ir tai gali padaryti net iš 2 metrų atstumo.

Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad spjaudalinės įsiurbia vandenį pro angelę, esančią tarp liežuvio bei burnos viršaus ir suformavusios cilindro formos „pistoletą“ iššvirkščia galingą srovę. Vis dėlto, naujausias tyrimas atskleidė, kad žuvys sumodeliuoja šiuos purkštukus taip, jog vanduo prieš smūgį susitelktų į vieną galingą tašką, pasiekiantį taikinį.

„Vienas iš žmogaus unikalumo požymių yra gebėjimas stipriai sviesti akmenis ar ietis į tolimus taikinius, – teigia Bayreuth universiteto gyvūnų fiziologas ir šio tyrimo autorius Stefanas Schuster, – Tai tikrai įspūdingas sugebėjimas, kuris reikalauja tikslios judesių kontrolės. Manoma, kad tai nulėmė mūsų smegenų, o kartu ir neuronų skaičiaus padidėjimą. Pažymėtina, kad tie patys argumentai, taip pat galėtų būti taikomi ir spjaudalinėms“.

Schuster su kolegomis išmokė šias žuvis šaudyti į mažus, juodus taikinius kabančius ant siūlų. Kaip atlygį jie naudojo muse. Mokslininkai vis koreguodavo taikinių nuotolį – nuo 20 cm iki 40 cm ir 60 cm. Vėliau, fotografijų ir vaizdo įrašų analizė parodė, kad žuvys sugeba sutelkti savo vandens srovę, tarsi kulką, nesvarbu kokiu atstumu būtų nutolęs taikinys.

Spjaudalinė, pasirodo, kontroliuoja purkštuvus savo burnos ertme. Kuo ilgiau ji lieka atvira, tuo ilgesnį kelią, prieš susifokusuodama į taikinį, nukeliauja srovė. Per 3,4 milisekundes ji įveikia 10 centimetrų atstumą.

Inžineriniu požiūriu šis faktas yra labai įdomus. Pavyzdžiui, vandens čiurkšlės pjovikliai gali perkirsti net plieno ar granito gabalus, jeigu vanduo yra sumaišytas su mažomis abrazyvinėmis dalelėmis. Spjaudalinės galėtų pasufleruoti naujų modelių, šių procesų eigos tobulinimui, siūlo Schuster.