Mokslo ir technologijų pasaulis

Kiek užtruktų pagrobti ebolos virusą vakarų Afrikoje ir paversti ją biologinio terorizmo įrankiu kitur, klausia scientificamerican.com.

Spartus ebolos viruso plitimas vėl sužadino nuogąstavimus, kad teroristai gali bandyti paversti šį ligos sukėlėją galingu masinio naikinimo ginklu. Apie tai buvo kalbama ant Kapitolijaus kalvos ir JAV nacionalinio saugumo sluoksniuose. Tačiau dėl finansinių ir logistinių iššūkių ebolos transformacija į biologinio terorizmo įrankį atrodo kiek perdėtai, bent jau kalbant apie plataus masto nuniokojimą.

Nacionalinio saugumo ir infekcinių ligų ekspertai sutinka, kad kliūtys didelio masto puolimui, pasitelkus ebolos virusą, yra sunkiai įveikiamos. Pirmiausia bioteroristas turėtų gauti virusą ir turėti galimybę išauginti didelius jo kiekius, kas yra labai brangu. Nors virusas lengvai plinta per asmeninį kontaktą su užsikrėtusio žmogaus kūno skysčiais, būtų sudėtinga šiuo procesu manipuliuoti ir jį kontroliuoti. Paprasčiau tariant, didelis ebolos viruso kiekis nusikaltėlių grupuotės rankose veikiau pražudytų pačius sąmokslininkus, nei baigtųsi biologinio terorizmo misijos įgyvendinimu. Nacionalinio alergijų ir infekcinių ligų instituto direktorius Anthony Fauci praėjusią savaitę Kongreso komitete teigė, kad sėkmės tikėtis galėtų tik „valstybinio pobūdžio [veikėjas]“ su didesniais resursais.

Jau esama istorinių precedentų, kai valstybės mėgino – ir joms nepavyko – panaudoti virusą biologinio terorizmo tikslams. Šaltojo karo laikotarpiu Sovietų Sąjunga „augino didelius kiekius mikrobų potencialiam panaudojimui biologinio terorizmo tikslams, tai išsiaiškinta per žvalgybą“, sakė A. Fauci leidiniui „Scientific American“. Jo teigimu, sovietai mėgino auginti raupų, juodligės, tuliaremijos, botulizmo ir hemoraginės karštinės, mikrobus, taip pat ebolos virusą. Tačiau kaip tiksliai šalis būtų paskleidusi mikrobus belieka tik spėlioti. Galiausiai sovietai atsisakė šio projekto, tačiau ne jie vieninteliai buvo susidomėję mikrobų potencialu.

Japonijos kultas „Aum Shinrikyo“, liūdnai pagarsėjęs zarino dujų išpuoliu Tokijo metro 1995 metais, ebolos viruse taip pat įžvelgė potencialų biologinį ginklą. 1992 metais jie išsiuntė 40 žmonių grupę į Demokratinę Kongo respubliką tariamai tiekti pagalbą ebolos protrūkio metu. Tačiau kaip 2000 metais savo ataskaitoje teigė vyresnioji mokslinė bendradarbė Amy Smithson iš Jameso Martino branduolinio ginklo neplatinimo centro, jų tikrasis tikslas buvo surinkti ebolos virusą. Mokslininkės teigimu, šios pastangos patyrė „baisią nesėkmę“.

Net jeigu „Aum Shinrikyo“ būtų pavykę surinkti ebolos viruso mėginius, būtų buvę ypatingai sunku nužudyti daug žmonių tokios stiprios sveikatos apsaugos infrastruktūros šalyse kaip Japonija. Vos tik virusas būtų buvęs identifikuotas, o pacientai izoliuoti, ligos sukėlėjas nebūtų turėjęs galimybių plisti toliau. Vis dėlto, bet kuris teroristas, siekiantis labiau pakurstyti baimę nei skaičiuoti pražudytus žmones, minimalių rezultatų su ebolos virusu pasiekti galėtų. „Kalbant apie biologinį terorizmą, daugiau svorio tenka terorizmui, nei biologijai“, – įsitikinęs A. Fauci.

Pokalbiuose su A. Fauci ir kitais infekcijų ir saugumo ekspertais užsimenama, kad šis virusas galėtų būti naudojamas nedideliems išpuoliams trimis skirtingais būdais, nors kiekvienu atveju būtų susidurta su dideliais logistiniais, finansiniais ir biologiniais barjerais. Pirma, ebolos virusas galėtų būti panaudotas kariniais tikslais didelius jo kiekius įterpiant į nedidelę bombą, kuriai detonavus virusas pasklistų maždaug 30 pėdų (kiek daugiau nei 9 metrų) spinduliu, potencialiai užkrėsdamas žmones tuo atveju, jeigu patektų ant jų veidų, žaizdų ar rankų, kuriomis jie vėliau turėtų paliesti savo akis.

„Tai būtų tas pats, kaip šimtas žmonių vienu metu paliestų ebola užsikrėtusį asmenį“, – teigia A. Fauci. Kad toks planas „išdegtų“, ebolos viruso kaip nors pakeisti nereikia. Virusas turi tokį gebėjimą plisti nuo vienos žmogaus prie kito per kūno skysčius, kad ir natūraliame būvyje galėtų pridaryti rimtų nuostolių. „Ebola yra mirtinai patogeninis virusas, – įsitikinęs virusologas Robertas Garry iš Tulane universiteto. – Jis iš esmės pats savaime yra ginklas“.

Antras, ir turbūt paprasčiausias nedidelio masto biologinio terorizmo variantas – verbuoti žmones ebolos savižudžių misijoms. Toks planas numatytų riboto skaičiaus žmonių užsikrėtimą ebolos virusu, kuriems reiktų palikti vakarų Afriką (ar kitą viruso protrūkio vietą) prieš pasireiškiant ligos simptomams. Tada užsikrėtę asmenys turėtų patekti į viešas vietas ir ten esančius apvemti ar ištepti savo krauju, kad juos užkrėstų. Akivaizdu, kad toks planas susidurtų su nemažais techniniais iššūkiais, įskaitant ir didelį silpnumą, kuris pasireiškia užsikrėtus ebolos virusu. Jeigu šis planas pavyktų, nežūtų tūkstančiai, tačiau baimę tai pasėtų.

Trečias biologinio terorizmo metodas yra mažiausiai tikėtinas – ebolos virusas genetiškai modifikuojamas, kad galėtų greičiau plisti, galbūt net per orą. Kaip rugsėjo 16 dieną rašė „Scientific American“, norint ebolos virusą iš ligos sukėlėjo, pirmiausia paveikiančio kraujotakos sistemą, paversti tokiu, kuris tiktų kvėpavimo sistemai, prireiktų rimtų mokslinių tyrimų. Nors teoriškai įmanoma mikrobu taip manipuliuoti, tai būtų labai jau brangus ir sudėtingas siekis organizacijoms, norinčioms apsiginkluoti visokiausiais netipiniais ginklais.

Turint omenyje ebolos viruso protrūkį, jau pražudžiusį daugiau kaip 2800 žmonių vakarų Afrikoje ir smogusių Gvinėjos, Liberijos ir Siera Leonės sveikatos apsaugos sistemoms, jau dabar aišku, kad šis virusas terorizuoja tūkstančius. Nepaisant to, galimybė nusikalstamoms organizacijoms paskleisti šį terorą panašiu mastu atrodo sunkiai pasiekiama.