Paramstyti specialiais įtaisais, parausvintais veidais, kartais – ant užspaustų akių išpieštais vyzdžiais. Visa tam, kad su artimaisiais ar be jų paskutinį kartą įamžinami mirusieji iš fotografijų žvelgtų kaip gyvi.
Dabar atrodo šiurpiai, tačiau XIX a. pomirtinės fotografijos buvo gana įprastas dalykas, ypač Vakarų Europoje. Pasak fotografijos istorikų, mirusiųjų fotografavimas kaip gyvų, geriausiais drabužiais, namų aplinkoje, labiausiai išplito Viktorijos laikų (1830-1901 m.) Britanijoje.
Pirmosios fotografijos buvo brangios. Ir jei žmonės neleisdavo sau prabangos tiesiog įsiamžinti su šeima, mirus artimiems žmonėms, ypač vaikams, atminčiai nusifotografuodavo su jais, kaip gyvais, tik galbūt miegančiais, kad liktų jų atvaizdas atminčiai.
Kad būtų įtikimiau, pomirtinėse fotografijose mirusiųjų skruostai rausvinti, vaikai ar suaugusieji sodinti į krėslus, naudojant specialius įtaisus statomi ir prilaikomi. Paprastai aprengiami pačiais gražiausiai drabužiais. Mamos įsiamžindavo su mirusiais vaikais, tarsi jie tik užmigę.
Kad atrodytų kaip gyvi, ant užspaustų akių vokų kai kur piešti vyzdžiai. Taip miręs vaikelis atrodydavo kaip gyvas. Vaikai, mirę jaunuoliai neretai fotografuoti taip, tarsi prigulę pokaičio, o ne amžiams palikę šį pasaulį.
Fotografijos istorijos dėstytojai Agnei Narušytei neteko matyti pomirtinės fotografijos atvejų Lietuvoje, kaip teko Europoje. "Tačiau tai nereiškia, kad tokio reiškinio nebuvo", - sakė Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja.
Europoje pomirtinės fotografijos buvo gana įprastas reiškinys, Jungtinėse Amerikos Valstijose ne tiek. Tačiau pastaruoju metu būten šioje šalyje pastebimas savotiškas pomirtinių fotografijų mados „atgimimas“.
