Mokslo ir technologijų pasaulis

Kal­bant apie Tris Tar­pek­lius, sun­ku iš­ven­gti su­per­la­ty­vų, bet ar ji tei­kia pa­ža­dėtą nau­dą? New Scientist ke­lia­vo Jan­gze, siek­da­mas tai iš­si­aiš­kin­ti

Mūsų kinas gidas pamojuoja vėliavėle virš galvos ir sekame jį išpuoselėtais sodais, maloniai poniai grojant keturstyge pipa, kol pasiekiame apžvalgos tašką. Čia, stebint dunksančią Trijų Tarpeklių užtvanką, gidas tęsia stulbinamą pasakojimą.

„Ši užtvanka yra didžiausia pasaulyje, jos statybai sunaudoti 27 milijonai kubinių metrų betono. Jos generavimo galia yra didžiausia pasaulyje ir didžiausia…“

Mano dėmesį sutrikdo faktas, kad iš tiesų negalime pamatyti didžiosios užtvankos dalies dėl liūdnai pagarsėjusios Kinijos taršos. 2 kilometrų ilgio užtvanka dingsta smogo debesyje. Tai kaip ir pritinka, kadangi gidas šiaip ar taip pasakojo tik pusę istorijos. Tai didžiausia užtvanka pasaulyje, bet dydžiu neatsilieka ir kylančios problemos – nuo netikėtai spartaus dumblo kaupimosi iki užtvankos sukeltų žemės drebėjimų ir erozijos toli pasroviui.

Prieš keletą metų Kinijos vyriausybė atvirai pripažino „aštrias problemas“, kurios turėjo būti išspręstos. Nuo tada reikalai aptilo. Tad leidausi į 1500 kilometrų kelionę žemyn Jangzės upe, siekdamas išsiaiškinti, kad vyksta.

Mano kelionė prasidėjo kitame šio itin ilgo ir siauro rezervuaro gale, už 600 kilometrų gilyn į žemyną, Čongčing (Chongqing) mieste. Dėl užtvankos kurios statybai pritarta 1992 m., tanklaiviai ir krovininiai laivai dabar pasiekia šį miestą. Dėl pagausėjusio laivų eismo Čongčing tapo vienu iš sparčiausiai augančių Kinijos miestų.

Netgi taip toli sausumoje, vos aukščiau rezervuaro, upė įspūdinga: keleto šimtų metrų pločio ir greitai tekanti, kupina rudų nuosėdų. Pasirodo, tai pirmasis ženklas, rodantis, kad kažkas vyksta ne taip.

„Prieš statydami užtvanką, jie viską sumodeliavo,“ sako Fan Xiao, inžinierius geologas iš Sichuanio Geologinių tyrimų ir mineralinių išteklių naudojimo biuro. Modelis numatė, kad vandens tėkmė, pasiekusi rezervuarą, turėtų sulėtėti šalia Čongčingo ir ten palikti didžiąją dalį nuosėdų, sako jis. Bet vanduo per rezervuarą teka greičiau, nei prognozuota, tad daugiau nuosėdų nešama pasroviui link užtvankos ir kaupiasi rezervuare.

„Remiantis 2012 ataskaita, užtvanka dabar sulaiko apie 90 procentų,“ sako Fan. Kai kuriose rezervuaro vietose dumblas susikaupia iki 60 metrų – tai sudaro beveik du trečdalius paties rezervuaro gylio. Užtvanka kaupia dumblą maždaug 200 milijonų kubinių metrų per metus sparta.

Todėl, sako Fan, vienas iš dviejų navigacinių rezervuaro salą apgaubiančių kanalų visiškai užako, tad laivai turi plaukti abiem kryptimis vienu kanalu. Negana to, dumblas kaupiasi prie užtvankos sienos. Daug jo apvalė žemsiurbės, kad nekliudytų apie 2% Kinijos elektros energijos gaminančioms turbinoms, ir per užtvanką laivus perkeliantiems šliuzams.

Vienintelis būdas sulėtinti procesą – aukščiau upėje pastatyti daugiau užtvankų, kuriose nusėstų dumblas. Daugelis jų jau planuojamos. Jei bus pastatytos, Jangzė taps užtvankų virtine, o ne upe. Bet, kaip išsiaiškinau vėliau, nieko gero nežada žemiau Trijų Tarpeklių esančioms žemėms, kenčiančioms dėl nuosėdų trūkumo.

Nuo Čongčingo turėjau važiuoti karštu ir prakaituotu autobusu per Sichuanio provincijos kalnų grandines į Fengjie miestą, maždaug du trečdalius rezervuaro ilgio, nuo kur galėsiu keltu nusigauti iki užtvankos. Tai naujausia Fengjie versija. Pirmasis, kaip prekybininkai maloniai sutiko parodyti skendimo gestais, dabar giliai po vandeniu.

Fengjie miesto reinkarnacija yra tokia pat įspūdinga, kaip ir pati užtvanka. Jis visas turėjo būti perstatytas kalno viršūnėje, kad išvengtų rezervuaro kylančio vandens. Visas gyvenamųjų namų kompleksas, valdžios pastatas, mokykla, ligoninė, kelias ir prekybos centras buvo perstatyti nuo pat pradžių, įsikūrę ant šlaitų, nuo slinkimo saugomų masyvių betoninių sienų. Kas žemėlapyje atrodė kaip 500 metrų pasivaikščiojimas nuo viešbučio iki kelto terminalo, pavirto klaidžiojimu po viadukų, laiptų ir vingiuotų kelių labirintą.

Fengjie yra tik vienas iš 13 miestų, 140 miestelių ir 1350 kaimų, paskandintų kylančių Trijų Tarpeklių užtvankos vandenų. Persikelti turėjo apie 1,3 milijono žmonių. Šis naujasis miestas bent jau atrodo klestintis. Vakarais skverus užpildo šokančios močiutės ir užimtų užkandinių stalai. Restorane dešimtys gyventojų atėjo pavėpsoti į vienintelį užsienietį mieste, viena moteris sakė, kad su vyru persikėlė į Fengjie iš Chengdu 2008-aisiais. „Mums čia patinka.“

Toliau pasroviui stovi miestas Badong. Pernai gruodį jį supurtė 5,1 balų žemės drebėjimas, padaręs nedaug žalos. Jau seniai žinota, kad užtvankos pripildymas gali sukelti žemės drebėjimus, tad daugybė smulkių drebėjimų, per pastaruosius 10 netų atsitikusių apie Tris Tarpeklius, neužklupo netikėtai. Sezoninis rezervuaro lygio svyravimas gali ir toliau kelti seisminį aktyvumą.

Tačiau Badongui nepasisekė, mat jis stovi ant lūžio linijos. Fan mano, kad rezervuaro slėgis spaudžia vandenį į šias linijas, kur veikia kaip tepalas. „Vanduo pradėjo kelti drebėjimus mažuose lūžiuose už poros kilometrų pasroviui,“ sako Fan. „Dabar jis pasistūmėjo 10 kilometrų ir čia randasi daugiau stiprių lūžio linijų. Manau, artimoje ateityje vyks daug stipresni žemės drebėjimai.“ Tačiau kai kurie geologai sako, kad Badongo drebėjimas nebuvo susijęs su užtvanka ir nesitiki drebėjimus, kad drebėjimai labai sustiprės.

Rezervuaro pripildymas taip pat destabilizavo kai kuriuos užtvanką juosiančius statesnius šlaitus. Dažnai vyksta blokuojančios kelius ir keliančios grėsmę kaimams nuošliaužos. Rugsėjį, nuošliauža sunaikino Lifengyuan hidroelektrinę stovinčią ant vieno iš rezervuarą maitinančių intakų.

Keltui skrodžiant ramų talpyklos paviršių, ant vaizdingų tarpeklių, pagal kuriuos užtvanka ir pavadinta, matosi plynos žemės lopinėliai, žymintys nesenų nuošliaužų vietas. Mūsų laivas sliuogia upės dalimi, kuri kadaise buvo tokia nerami, kad kinų poetas apibūdino ją kaip „tūkstantį jūrų, supiltų į puodelį“. Dabar šiais vandenimis plaukioti lengva.

Na, išskyrus faktą, kad laivas turi brautis per storą sluoksnį išmestų plastikinių puodelių, maišelių, dumblių ir pramoninių atliekų, dengiančių talpyklos paviršių; dar vienas šalutinis Trijų Tarpeklių užtvankos poveikis. Teršalai, anksčiau plaukę žemyn į jūrą, dabar sulaikomi ir kaupiasi gausiuose Jangzės intakuose. Teršalai dengia didžiulius plotus, nors kasdien surenkama 3000 tonų. Nekreipdamas dėmesio į šią problemą, krante jaunuolis užmetė meškerę. Mintyse įsirašau priminimą šios kelionės metu nebevalgyti žuvies.

Galiausiai pasiekiame pačią užtvanką. Išilgai jos įrengti penkios šliuzų kaskados, keliančios laivus iš 90 m žemiau tekančios upės. Gidas sako, kad visus juos perkelti trunka 4 valandas. Lygiagrečiai veikia šliuzai laivams, keliaujantiems priešinga kryptimi.

Apie aplinkosaugines problemas čia nekalbama, tik apie naudą. O jie milžiniški. Netgi kritikai pripažįsta, kad Trijų Tarpeklių užtvanka suteikia apie 2% Kinijos naudojamos elektros – energijos, kurią kitu atveju reikėtų gaminti taršiose anglimi kūrenamose elektrinėse. Siekiant užtikrinti pakankamą vandens tiekimą 32 užtvankos turbinoms („Kiekviena jų sveria tiek pat, kiek Eifelio bokštas,“ įdomų faktą pateikia gidas) žiemą, talpykla kiekvieną rugsėjį maksimaliai užpildoma.

Užliejamos pievos džiūsta

Tačiau gidas nepamini, kad dėl to sumažėja tėkmė į žemupį, ir taip paankstinamas natūralus Jangzės žemo vandens lygio periodas. Todėl kadaise žydėjusios Jangzės užliejamos pievos dabar džiūsta. „Du Kinijos didžiausi gėli ežerai – Poyang ir Dongting – dabar atsidūrė aukščiau upės,“ sako Patricia Adams iš Probe International, Kanados vyriausybinio fondo, parašiusio daug kritinių straipsnių apie Trijų Tarpeklių užtvanką. „Dėl to jų vandenys teka į upę ir iš esmės nusausina šias labai svarbias užliejamas pievas.“

Žemesnis vandens lygis drauge su lėtesne tėkme, tarša ir judėjimo apribojimu, sunaikino Jangzės žuvų populiaciją. Niekas to geriau nežino, nei sutiktas žvejys Wuhane, karštą popietę kantriai laukiantis laimikio nušiurusioje trobelėje ant upės kranto. Jo tinklą į vandenį nuleido didžiulis bambukinis keltuvas, vienas iš daugelio pakrantėje. Jis buvo vienintelis, bandantis laimę šią karštą popietę. Paklausiau, kaip sekasi žvejyba. „Žuvys per mažos,“ burbtelėjo jis. „Daug mažesnės, nei anksčiau.“

Išėjęs iš trobelės, patraukė virvę, ištempdamas tinklą iš vandens. Tuščias. Nuleido vėl, atsisėdo į kėdę ir laukė. Dar dusyk ištraukė tuščią tinklą, kol trečiuoju bandymu išvydome spurdant porą mažų sidabrašonių. „Jos mažos! Smarkiai per mažos.“

iš Wuhano keliavau į galutinį kelionės tašką, Šanchajų. Didžiausias Kinijos miestas pastatytas upės deltoje, ant milijardų tonų nuosėdų, Jangzės suneštų per tūkstantmečius. Miesto centras pastatytas šalia mažo Jangzės intako, tad norėdamas pamatyti pačią upę, turėjau sėsti į priemiestinį traukinį ir tada paėjėti. Pasiekus Jangzę, ją užstoja aukštas barjeras, turintis apsaugoti žemę nuo erozijos.

Kaip ir visos deltos, Jangzės žemupys yra kovos tarp nuosėdų ir erozijos laukas. Nuo 1050 m. iki 1990 m., pagal 2003 m. tyrimą, nuosėdos laimėjo. Per šiuos 900 metų Nanhui lygumos. žyminčios pietinį estuarijos krantą, išsiplėtė beveik per 13 km. Bet naujesniais laikais viršų pradėjo imti erozija.

Užtvanka reikalus dar pablogino beveik per pusę sumažindama į deltą patenkančio dumblo kiekį, ir dėl to triskart paspartėjusią eroziją. Tai gali tapti rimta problema miestui, stovinčiam vidutiniškai vos 1 metru aukščiau jūros lygio ir susiduriančiam su galimu jūros lygio kilimu 2 metrais per ateinantį šimtmetį.

Žiūrint į artimesnę ateitį, užtvanka įleidžia daugiau jūros vandens į Jangzės estuariją, nei kada nors anksčiau, taip pratęsdama žemo upės lygio periodus. „Nuo sausio iki iki vasario visada vykdavo druskėjimas, netgi ik Trijų Tarpeklių užtvankos,“ sako Fan Xiao. „Bet pastačius užtvanką, sūrus vanduo atiteka daug anksčiau, rugsėjį. Tai veikia geriamąjį vandenį.“

2011 m. ir 2013 m., Šanchajaus Vandens tarnyba pranešė apie „sūrius potvynius“ veikiančius geriamąjį vandenį. O šių metų vasarį druskos invazija buvo pati stipriausia. Visais tais metais buvo sausra, tačiau Trijų Tarpeklių užtvanka buvo svarbus faktorius.

Problemos upės žiotimis nesibaigia. Remiantis vienu tyrimu, susilpnėjusi upės tėkmė smarkiai sumenkino Pietų Kinijos jūros žvejų laimikius.

Kitur pasaulyje daugelis užtvankų projektų pripažįstami sukuriantys mažiau naudos ir daugiau problemų, nei tikėtasi. Kinijoje ankstesnė vyriausybė atvirai pripažino, kad yra rimtų problemų. „Nors Trijų Tarpeklių projektas davė didelės ir plačios naudos,“ rašoma prieš tris metus paskelbtame Kinijos valdančiosios Valstybės Tarybos pranešime, „yra imigrantų perkėlimo ir jų gerbūvio, aplinkosaugos ir geologinių katastrofų prevencijos problemų, kurias reikia kuo skubiau spręsti. Ji sustabdė arba visai atsisakė kitų kontroversiškų užtvankų projektų.

Nuo 2011 m. Kinijos valdžioje įvyko permainos. Anksčiau Trijų Tarpeklių užtvanką kritikavę mokslininkai dabar vengia kalbėti viešai. Vienas iš jų sakė man buvęs perspėtas nekalbėti.

„Dėl naujos valdžios medijose daugiau kontrolės – ji daug griežtesnė,“ sakė Fan, vienas iš nedaugelio sutinkančių, kad pokalbis būtų įrašytas. „Reikia kalbėti atsargiai ir rašyti atsargiai.“ Su New Scientist kalbėjo laisvai, nes kaip sakė, valdžia labiau rūpinasi tuo, kas rašoma Kinijos spaudoje, o ne užsienio.

Užtvankų bus

Valdžios pasikeitimas 2012 m. atgaivino hidroenergijos planus. Daug ankstesnio režimo atmestų užtvankų projektų atgaivinami. Oficiali linija skelbia, kad, nors ir gali kilti problemų, bet jas galima išspręsti, o nauda jas nustelbs.

„Trijų Tarpeklių projektas teikia daugiau naudos nei daro žalos,“ anksčiau šiais metais Xinhua naujienų agentūrai sakė Zhengshou Ren, Kinijos Hidroenergijos inžinerijos draugijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas. Iki 2014 m. birželio Trijų Tarpeklių elektrinė sutaupė 568 milijonų tonų anglies dvideginio ekvivalentą, pabrėžė jis.

Į šią apskaitą neįtrauktos su užtvankos statyba ir miestų perkėlimu susijusios emisijos, ar iš užtvankos talpyklos išsiskyręs metanas. Tačiau kaip bebūtų, per savo gyvavimo ciklą užtvankos sukuria daug mažiau CO₂ ir kitų teršalų gigavatvalandei elektros, nei anglimi kūrenamos elektrinės. Be Trijų Tarpeklių užtvankos tikriausiai nematyčiau net ir pusės sienos.

Palikdamas už savęs upę, negalėjau atsikratyti kaltės jausmo. Galų gale, juk mes visi naudojamės Trijų Tarpeklių užtvankos nauda, nors ir gyvendami nuo jo labai toli, nes CO₂ emisijos be jos kiltų dar sparčiau. Tai šalia Jangzės gyvenantys žmonės moka ir toliau mokės aukštą kainą.

Peter Hadfield
New Scientist № 2996