Mokslas + jausmai = ?
|
©http://www.hccfl.edu/faculty-info/dghosh/biological-science-1.aspx Jeigu aš Jūs sudominau su šiuo straipsnio pavadinimu, ir priverčiau skaityti toliau – mano tikslas jau beveik pasiektas. Kita tikslo puselė išaiškės tik perskaičius rašinį. Aš Jums, gerbiamieji skaitytojai, noriu paaiškinti mokslo svarbą. Kai gyvename šiandiena, nesusimąstome, kaip buvo anksčiau. O kam? Juk mes gyvename ne praeityje, o dabartyje. Kam grįžti į tuos laikus, į kuriuos nebenukaksime? Deja, bet ne kiekvienas įsisaviname gyvenimo pamoką : tik netekęs, supranti vertę. Negi ir mes turime netekti visų naujovių, kad suprastume jų vertę? Bet, palaukite, juk nepasakiau apie kokią mokslo šaką kalbėsiu. Aš kalbėsiu apie MEDICINĄ. Šią sritį išryškinau spausdintinėmis raidėmis, ne todėl, kad svajoju ten studijuoti (nors kruopelė tiesios tame yra), bet todėl, kad, mano nuožiūra, tai viena iš svarbiausių šakų. Juk, po šimts, mes kalbame apie žmogaus sveikatą - brangiausią turtą! Daugelis pagalvoja apie laiko mašinas,moderniausius įrenginius, skirtus pagerinti žmogaus buičiai, bet juk mes darome visa tai, dėl tų pačių mažų būtybių, kurios gyvena žemėje, juk, jei jų nebūtų, nebūtų, dėl ko stengtis. Privalome mėginti sukurti vaistus, mėginti pagydyti kiekvieną žmogų, jei tik įmanoma, nes ne daiktai suteikia laimę, o vidinė šiluma, kurią dalinamės, kai bendraujame. Juk viską kuriame, dėl žmonių gerovės, o kaip mes patys?! Bet ar galite įsivaizduoti tą sunkų kelią iki šiandienos atradimų? Juk patirtis yra geriausia mokytoja, o kaip išmokstama nemėginant? Norint kažką atrasti, reikia mėginti, konstruoti, ir… su ligoniais atlikti bandymus. Ar galite prisiminti, kaip Jūs gydė anksčiau? Arba Jūsų senelį, prosenelį? Kaip jie kentėdavo? Aš gimiau tada, kai medicinos mokslas buvo gana pažengęs. Bet tam tikrą nuovoką turiu, ją susidariau, kai mano giminės, vyresnieji išsipasakodavo savo patirtį arba primindavo, kodėl mokyklos laikais bijodavo ,,dantisto”. Man ši problema dar iki dabar sukelia šiurpą. Bet, jei pasidomėjus giliau ir patyrinėjus dar senesnius laikus, sužinotume tikrai daugiau. Pasidalinsiu maža ištrauka iš A. Jacyno knygos ,,Chirurgija : ir meilė, ir kančia…” : ,,Aišku, kai šiandien išsivysčiusi medicina, chirurgija, tai sunku įsivaizduoti, kaip anksčiau ligoniai iš tolo bijojo operacinės. Jau nekalbant apie senovės Asiriją, kur, kaip rašoma, ruošdamiesi operacijai, gydytojai užmesdavo ant ligonio kaklo virvės kilpą ir ją verždavo tol, kol dūstantis ligonis netekdavo sąmonės… ir tada pradėdavo operaciją. Kartkartėmis kilpą truputį atleisdavo, kad ligonio visai neuždusintų, po to ir vėl iš naujo užverdavo. Taip prie peilio sukeliamų skausmų prisidėdavo ir ilgo smaugimo kankynė. Vėliau buvo išrastas stebuklingas ,,gėrimas”, kuriame būdavo pridedama įvairių nuodingų augalų. Ligonis, išgėręs tokio gėrimo, netekdavo sąmonės ir tuomet pradėdavo operaciją… Bet, pajutęs stiprius skausmus, atsigaudavo, imdavo šaukti ir blaškytis…, o jeigu to skysčio duodavo dar daugiau, tai jis mirdavo nunuodytas… Kartais bandydavo nugirdyti vynu, nes pastebėta, kad smarkiai nusigėręs žmogus guli nejudėdamas be sąmonės ir labai dažnai nejaučia net sumušimų skausmo. Bet kartais ir nesistengdavo nugirdyti, o tik duodavo stiklinę vyno ,,dėl drąsos” ir įkalbinėdavo ligonį galvoti apie ką nors malonaus… po to jį pririšdavo prie stalo ir operacija prasidėdavo…”. Perskaičius šią ištrauką pagalvojau: o kas, jei tai tektų man iškęsti? Tada pagalvoju, koks vis dėl to esu aš ,,laimės vaikis”, kad gyvenu šiais laikais. O juk čia paminėti tik, viso labo, keli menki dalykai, kurių neįmanoma palyginti su dar begalę nepaminėtų, gal net nutylėtų įvykių ir bandymų- tai lyg lašelis jūroje… Neturiu žodžių, todėl toliau nebesigilinau šia tema. Bet, galbūt, aš Jūs sudominau? Jeigu ,,užkabinau”, prižadėkite, kad pasidomėsite, nesvarbu kaip, ar skaitydami tą pačią knygą, iš kurios pateikiau ištrauką, ar internete. Tai darydami, Jūs ne tik įsitikinsite, kokia svarbi reikšmė šių dienų technologijoje, bet ir pagilinsite savo turimas žinias. Kita vertus, šiandien mokslas gerokai pažengęs. Pagalvokite, kokias galimybes turite dabar, ir kokių neturėjo kiti, gerokai anksčiau gimę. Verta pasidomėti naujovėmis, kurios suteikia geresnę ateitį žmonėms. O jei prakalbome apie galimybės, tai turėtume džiaugtis, kad su šiais išradimais padeda mus supažindinti tokios mokslo svetainės, kaip technologijos.lt; mokslosriuba.lt ir panašios. Galime nepatingėti įsijungti televizorių ir skirti kelias minutes pažintinei laidai ,,mokslo sriuba”, kurią rodo per LRT kultūrą arba laisvomis minutėmis paskaitinėti žurnalą ,,Iliustruotasis mokslas”. Aš dėkinga, šioms svetainėms,laidoms, jų kūrėjams, inicijuotojams, nes tik šių informacinių šaltinių dėka, galiu sužinoti apie naujausius, subtiliai pateiktus išradimus. Ši galimybė stipriai pagilina mano turimas žinias, jei jų nebūtų negalėčiau čia, dabar, Jums rašyti. Jei kalbėčiau apie medicinos išradimus, tai jų visų, net neįstengčiau išvardinti, nes, manau, kad užgaiščiau gana ilgai, bei viršyčiau leistina žodžių riba. Bet jei būtų įmanoma, bent jau fiziškai, nesibaiminčiau aprašyti daugiau, nes privalome žinoti už ką mes turėtume būti dėkingi. Bet, kaip bebūtų, aplinkybių pastūmėta, noriu papasakoti, gal net išsipasakoti, apie, turbūt, ne mano vienos galvoje kirbančią mintį : kaip išgydyti vėžį? Ar pagaliau, tai įmanoma?! Manau, kad daugelis sutiktų su šiuo posakiu : ,,prieš gamtą nepapūsi“. Šio teiginio neneigiu. Bet, atrodo, kartais būna toks neteisingas likimas, tų nekaltų žmogeliukų atžvilgiu. Ką turi išgyventi artimieji ir pats sergantysis ? Tai nenusakomi jausmai. Atrodo, nori prieiti arčiau, ištiesti pagalbos ranką, bent jau palaikyti... Ir, staiga, suvokiame, kad mes bejėgiai- nieko negalime pagelbėti. Jeigu būtų tokia galimybė, kad galėtume pakeisti viską... Žmonės yra sukurti dėl vieni kitų, kad vieni kitiems padėtų, patartų, pagelbėtų, bendrautų. Ir kai tai atsitinka, atrodo, žlunga visas gyvenimas. Jeigu Jūs dabar skaitote su abejingumu, tai man labai gaila ir graudu. Kiekvienas turime susiprasti, užjausti, paguosti, juk be šių vertybių, kokie mes žmonės? Atsakau: tada mes esame tik robotai. Daugelis žiūri savo gerovės, o kaip tie, likimo nuskriaustieji? Galime pamėginti užjausti ir kitus. Daugiau nebesigilinsiu, jaučiu, kad baisiai nutolau nuo straipsnio temos. Tiesiog aš norėjau išaiškinti ir parodyti, kokią didelę reikšmę, įtaką turi mokslas: ir psichologiškai, ir dvasiškai, ir fiziškai. Ir, atrodo, jei tektų rasti palyginimą kontrastui, mokslas ir jausmai yra puikus pavyzdys, bet pažvelgus iš kitos pusės, jie kartu ir taip susiję: mokslas, staiga, ištiesia ranką ir išgelbėja gyvybę! Atrodo, mokslas nepagrįstas jausmais, bet dėkingumas jam gali būti išreikštas. Ak, kaip glumina! Bet, žinokite, negaliu vien tik skųstis, negaliu nepasakyti, kaip stipriai mokslas žengia į priekį. Bandoma surasti būdų, kaip nepagydoma liga, vis dėl to, gali būti išgydyta. Efektyvių būdų, kad būtų liga visiškai išgydyta nėra, reikia juos tobulinti, kurti naujų. Tačiau šiuo metu, ligą galima pristabdyti ilgesnį laiką ir susilpninti simptomus apie ką anksčiau, galėjome tik pasvajoti. Užbaigiant, šį mano, kartais nukrypstantį nuo temos, rašinį. Noriu padėkoti, kad jį perkaitėte iki čia. Ir turiu prisipažinti, kad ilgai galvojau ar siųsti šį rašinį, nes, mano nuožiūra, jis gana nukrypsta nuo konteksto, abejojau ar jis bus publikuojamas, bet pagalvojau, reikia pamėginti! Bet, kaip bebūtų, rašydama šį rašinį vis galvojau apie pagrindinę mintį, kurią privalėjau išreikšti: mokslas yra svarbus, reikia jį išmokti branginti ir suprasti jo vertę. Jei priverčiau Jūs susidomėti mokslu ar bent kiek jį įdėmiau patyrinėti – mano tikslas pasiektas. Tai brangiausias prizas, kurį tik galiu gauti.
Informacijos šaltiniai:
Pagarbiai, | ||||||||
| ||||||||