Narkotinių medžiagų poveikis kūrybos procesui
|
Vienas žymiausių XIX a. rašytojų Antonas Pavlovičius Čechovas teigė: „Pinigai kaip ir degtinė žmogų paverčia keistuoliu”. Antrajame tūkstantmetyje gyvenantis žmogus dabar tik šypteltų ir pagalvotų apie kitokias psichotropines medžiagas, darančias bene didesnį poveikį žmogaus sveikatai, elgsenai, mąstysenai, etc. Pripažindami nuo seno žinomą narkotikų poveikį, mokslininkai nustatė, kad šios medžiagos gali ypatingai įtakoti ir…kūrybinį procesą. Susimąstykime ir mes: ar visi pasaulio pripažinti šedevrai buvo sukurti menininkų, kurie buvo apsvaigę nuo tam tikrų medžiagų? Ar tik tokios būsenos žmogus yra įgalus pasiekti tokį tobulumą? Visiems žinoma, jog žymių rašytojų, dailininkų, muzikantų ar kitų kūrėjų vardai dažnai siejami su narkotikais. L. Bulotaitė knygoje „Narkotikai ir narkomanija” taip aiškina to priežastį: „Taip bandoma paaiškinti jų kūrybingumą, gebėjimą pamatyti, išgirsti ir suvokti aplinkinį pasaulį kitaip, negu tai pavyksta paprastiems mirtingiesiems, o tada sukurti didingus, netikėtus, užburiančius kūrinius.Yra net tam tikra meno kryptis – psichodelinis menas. Tai proza, dailė, muzika, kuriama, kai kūrėjas yra veikiamas narkotikų. “ Su kūrybiškumu dažniausiai siejami haliucinogeniniai narkotikai – meskalinas, LSD ir kt. Jų vartojimas žinomas nuo actekų laikų: šie kai kurias jų rūšis vartojo religinėse apeigose. 1943 m. šveicarų chemikas Hoffmanas atskleidė LSD savybę pakeisti mąstymo procesą, tačiau didžiausio populiarumo haliucinogeniniai preparatai sulaukė atskleidus jų galią „praplėsti sąmonės ribas“ taip propaguojant juos kaip būdą sukurti naują visuomenę. Kaip veikia haliucinogeniniai narkotikai? Praplėsdami žmogaus sąmonės ribas, šie narkotikai pakeičia suvokimą, nuotaiką, mąstymo pobūdį. C. Castaneda populiariose knygose apie don Chuano mokymą rašė: „(pavartojus narkotikų) Regėjimo, klausos, uoslės pojūčiai tampa aštresni. Prasiplečia spalvų, garsų gama, todėl pasaulis „sužaižaruoja“ fantastiškom spalvom, „suskamba“ dieviškais garsais. Įprasti daiktai, ryšiai tarp jų įgauna netikėtą prasmę...“. Kas gali atsispirti tokiam patraukliam psichotropinių medžiagų vartojimo propagavimui, kas nenori pamatyti pasaulio kitomis akimis? Kaip rašo čia minimi žymūs rašytojai ir haliucinogeninių preparatų tyrinėtojai, vartodami narkotikus tapytojai nebepatiria kūrybinių kančių, kai reikia galvoti apie paveikias raiškos priemones, formas, spalvų derinimą. Neberūpi proporcijos, formos tobulumas, spalvų suderinamumas. Atsikračius visų šių kūrybingumo procesą ribojančių taisyklių, dėsnių, dogmų, fantazija išsilieja neįprastomis formomis, spalvų, žodžių, garsų deriniais... Šie pasakojimai jau nuo seno viliojo menininkus. Ypač tuos, kurie išgyvendavo kūrybos krizę, išsekimą, nepasitikėjimą savimi. (L. Bulotaitė) Literatūroje sutinkama kūrėjų pavyzdžių, kurie savo kūryba ir gyvenimu atspindi aptariamą temą. Pavyzdžiui, amerikiečių rašytojas E. A. Poe (1809–1849) paskutiniuosius penkiolika savo gyvenimo metų blaškėsi tarp smarkaus gėrimo, atsitiktinio opijaus vartojimo ir ilgesnių abstinencijos fazių. Šis „amžinai baikštus ir kaltas blaškymasis tarp fantazijos kvaitulio ir kasdienybės blaivumo..., tarp agresyvaus potraukio į savigriovą ir įnirtingo noro gyventi – šis ...puldinėjimas nuo vieno kraštutinumo prie kito ir yra didžioji Poe poezijos traukos jėga“ (Kupfer). O prancūzų rašytojui Charlesui Baudelaire’ui (1812–1867) narkotikai, šiuo atveju alkoholis, opijus ir hašišas, buvo ne tik įkvėpimo šaltinis bet ir literatūrinės kūrybos objektas. Jo traktatas „Dirbtinis rojus“ – vienas garsiausių pasakojimų apie įvairių narkotikų poveikį: „Paslaptingo poveikio ir liguistų pojūčių, kuriuos gali sukelti šie narkotikai, neišvengiamų bausmių, kurias užtraukia tolimesnis jų vartojimas ir galiausiai paties moralinio smukimo, slypinčio šiame netikro idealo vaikymesi, tyrinėjimas sudaro šios studijos objektą“ . Tai – garsiausi ir ryškiausi pavyzdžiai, kuo apsvaigimas žavėjo romantizmo mąstytojus. Plačiajai daugumai bent jau stiprieji narkotikai ir toliau buvo būdas pabėgti nuo kasdienybės; daugelis menininkų (neretai tik jie patys save jais laikė) tikėjosi, jog apkvaitimo būsena padės jiems pasiekti gilesnių įžvalgų. Williamas Jamesas rašė: „Man... svarbiausia patirtis [su narkotikais] yra neregėtai jaudinantis naujų gelmių pajutimas, kurioms atsivėrus beveik apanki. Protas visas logines būties sąsajas suvokia naujoje subtilioje ir betarpiškoje šviesoje, kuriai normalioje sąmonėje niekas negali prilygti...“ Tyrinėtojai bandė eksperimentais patikrinti narkotikų poveikį kūrybingumui. Tonini‘s ir Montanari‘s 1995 m. Atliko tokį eksperimentą: grupei menininkų jie siūlė pavartoti LSD ir meskalino ir prašė piešti. Tyrinėtojų išvada buvo tokia: „Paveiksluose nebuvo jokių naujų elementų kūrybiškumo prasme, bet juose atsispindėjo šizofrenijos psichologinės apraiškos“. Kito tyrimo metu buvo apklausti menininkai, vartoję LSD, siekiant išsiaiškinti, kokią įtaką jų menui turėjo pavartota medžiaga. Dauguma menininkų pažymėjo, kad jie nekūrė tiesiogiai veikiami narkotikų, ir teigė, kad didelės įtakos jų menui LSD neturėjo. Tačiau kiti minėjo, kad LSD vaizdiniuose jie pasisėmė idėjų, naujų formų, spalvų derinimo būdų.( L. Bulotaitė)
Vieno tyrimo metu Bryan Lewis Saunders, narkomanas ir profesionalus autoportretistas iš Washington DC., buvo paprašytas nupiešti 25 skirtingus autoportretus vartojant 25 skirtingus narkotikus, keletas pavyzdžių čia:
„Be abejo, kai kurių eksperimentų išvados skamba labai patraukliai, tačiau nemažai šių eksperimentų, kaip ir pavienių asmenų haliucinogeninių medžiagų vartojimas, baigiasi tragiškai. Haliucinogeninių preparatų vartojimas gali sukelti įvairius psichikos sutrikimus, vartotojai skundžiasi įvairiais somatiniais sutrikimais, didelį pavojų kelia ir haliucinacijų pasikartojimas nevartojant LSD. Taigi, trumpalaikiai malonumai, nauji įspūdžiai, kuriuos žmogui suteikia haliucinogeniniai preparatai, gali tapti ilgalaikių kančių ir net mirties priežastimi.“, teigia rašytoja L. Bulotaitė. Tačiau britų psichiatras ir priklausomybės ligų ekspertas Iainas Smithas prieštarauja populiariajai nuomonei, jog svaigalai skatina kūrybiškumą. Mokslininkas, skaitydamas pranešimą Karališkos psichiatrų kolegijos susitikime, savo tiesai įrodyti citavo daugybę menininkų, pradedant Ernestu Hemingway`umi ir Marceliu Proustu baigiant Vincentu van Goghu ir poetu Johnu Keatsu. „Priežastis dėl kurios šis mitas (jog svaigalai skatina kūrybiškumą) toks galingas yra šių medžiagų trauka ir faktas, kad daugybei menininkų jos būtinos norint susitvarkyti su savo emocijomis“, – mano Glazgo Karališkosios Gartnavelio ligoninės ekspertas I. Smithas. „Idėja, kad alkoholis ir narkotikai suteikia menininkams unikalių įžvalgų ir patirčių yra iliuzija, – teigia psichologas. – Kai pabandoma išgauti ir užfiksuoti svaigalų sukeltas patirtis paaiškėja, kad jos beprasmės.“ Taigi, klausimas apie narkotikų įtaką kūrybingumui lieka atviras. Anot L.Bulotaitės: Vienintelis dalykas, kurį šiuo metu galima pasakyti apie LSD poveikį kūrybiškumui, yra „stiprus subjektyvus kūrybingumo jausmas, lydintis daugelį tokių patyrimų“. Kiekvienas, sutikdami ar prieštaraudami nuomonei, kad kūrybos tobulumas pasiekiamas tik vartojant narkotikus, lenkiame galvą prieš Hemingway‘aus ar Poe kūrybą, nors jų biografija mums tampa mįsle, mano iškeltas klausimas, ar tikrai narkotikai turi tokios įtakos, retoriniu. Naudota literatūra: | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
