Mokslo ir technologijų pasaulis

Astrofizikai pateikė gerų naujienų nežemiškos gyvybės ieškotojams: gali būti, kad egzoplanetų, kuriose gali klestėti gyvybė, yra kur kas daugiau nei manyta.

Jeigu laisvalaikiu užsiimate į Žemę panašių planetų, kuriose gali egzistuoti gyvybė, paieškomis, tuomet didžiausia tikimybė aptikti aukso puodą yra prie žvaigždžių, panašių į mūsų Saulę, tačiau mažesnių – oranžinių ir raudonųjų nykštukių. Mat nustatyta, kad prie tokių žvaigždžių vidutiniškai daugiau Žemės tipo planetų, be to, tokių žvaigždžių yra daug – daugiau nei 75 proc. visų mūsų Visatos žvaigždžių, o beveik kiekviena jų turi bent po vieną planetą, rašo popularmechanics.com.

Bet, anot astronomų, gyvybės atsiradimui tose planetose gali trukdyti tai, ką astronomai vadina rotacijos fiksavimu (rotational lockup): panašiai, kaip Mėnulis į Žemę visuomet atsigręžęs viena ir ta pačia puse, viena egzoplanetų pusė gali būti visada atgręžta į savo žvaigždę. Jei vienoje planetos pusėje yra be perstojo kaitinama dykynė, o kitoje – niekada nesibaigiantis nakties speigas, tikimybė, kad tokia planeta būtų gyvenama, atrodo labai menka.

Visgi astrofizikai, paskelbę naujausio savo tyrimo duomenis, pateikė gerų naujienų: pasirodo, idėja apie rotacijos fiksavimą nebūtinai yra teisinga. Kaip rašoma tyrimo ataskaitoje, publikuotoje recenzuojamo leidinio „Science“, jau pats atmosferos egzistavimo faktas (net jei ta atmosfera yra tokia reta, kaip Žemėje) gali reikšti, kad planeta sukasi apie savo ašį ir gali būti gyvenama. Anot Toronto universiteto (Kanada) astrofiziko teoretiko ir tyrimo vadovo Jérémy Leconte, jų atradimas reiškia, kad daugybė jau atrastų į Žemę panašių planetų gali būti gerokai labiau tinkamos gyvybei nei manyta iki šiol. „Planetose su potencialiais vandenynais gali būti klimatas, gerokai panašesnis į Žemės, nei manyta iki šiol“, – sakė mokslininkų grupės vadovas.

Bet kaip gi atmosfera įsuka planetą? Nežemiškų civilizacijų ieškančio SETI instituto mokslininkas Jeffas Coughlinas, dalyvaujantis ir „Kepler“ planetų paieškos projekte (bet tiesiogiai nedalyvavęs aptariamame tyrime) aiškina taip:

„Žemėje orus mūsų atmosferoje lemia Saulės šviesa. O tie orai, vėjų pavidalu, nuolat trinasi į planetos paviršių – pavyzdžiui, slegia kalnus, sukuria bangas vandenynuose. Ši trintis ilgainiui priduriama prie mūsų planetos sukimosi greičio – jį padidina arba sumažina“.

Astrofizikams toks aiškinimas – ne naujiena. Tačiau, anot. J. Coughlino, mokslininkai taip pat buvo įsitikinę, kad tam, jog atmosfera turėtų poveikį planetos sukimuisi, ji turėtų būti neįtikėtinai, beveik absurdiškai masyvi. Kaip pavyzdį paimkime Venerą, kuri yra pakankamai arti Saulės, kad jos rotacija būtų fiksuota. Šios planetos sukimasis apie savo ašį yra toks menkas, kad ji vos sugeba atsilaikyti visiems laikams neatsukusi vieno šono į Saulę: Veneros para trunka 243 Žemės paras. O Veneros atmosfera, lyginant su žemiškąja, yra gerokai tankesnė – maždaug 90 kartų.

Bet kai J. Leconte su kolegomis sukūrė ir paleido pirmą kompiuterinį modelį, aprašantį atmosferos poveikį planetos sukimuisi, jie aptiko šį bei tą labai stebinančio: pasirodo, retesnės atmosferos savo planetų sukimąsi veikia net labiau, nei tankios. Atrodytų, kad tai prieštarauja logikai, bet panašu, jog taip yra dėl to, kad retesnės atmosferos išsklaido mažiau žvaigždžių šviesos. Kai neišsklaidyta žvaigždžių šviesa kerta atmosferą, papildoma šiluma sukuria stipresnę atmosferinę bangą (atmosferos sustorėjimą vienoje planetos pusėje, panašiai kaip potvynio bangos Žemėje), kuri besitiesdama timpteli planetą, tokiu būdu sustiprindama jos sukimąsi.

Pritaikę šį modelį, J. Leconte su kolegomis išsiaiškino, kad Žemės dydžio planetos su maždaug Žemės tankio atmosfera gali puikiausiai suktis apie savo oranžines ar raudonąsias nykštukes. Galbūt net ir apie mažesnes žvaigždes – tai priklausytų nuo planetos dydžio ir atmosferos tankio. Jeigu Veneros atmosfera būtų kaip Žemės – 90 kartų retesnė, nei yra dabar – ji apie savo ašį suktųsi net 10 kartų greičiau.

„Vis atrandame naujų priežasčių, dėl kurių apie nykštukines planetas turėtų suktis labai gražios, svetingos planetos. Iš tikrųjų neturėtume žvelgti taip siaurai vertindami, kurios planetos gali ar negali būti gyvenamos“, – sakė J. Coughlinas. Anot jo, net rotacijos fiksavimas nėra mirties nuosprendis visai gyvybei, kuri galėtų užgimti toje planetoje: stiprūs vėjai galėtų išlyginti temperatūras abiejose planetos pusėse.

„Kaskart, kai tik prisigalvojame paprastų apribojimų, dėl kurių negali egzistuoti gyvybė, atrandame ir naujų priežasčių, kodėl tie apribojimai negalioja“, – teigia nežemiškų civilizacijų ieškotojas.