Mokslo ir technologijų pasaulis

Tai daro dauguma mūsų, bet prisipažįsta tik keli. Jei kas nors mus užklumpa, jaučiame gėdą ir gailimės. Maža to, piktai šnairuojame, kai pamatome kitus tai darant viešumoje. Kalba eina, žinoma, apie nosies krapštymą pirštu, kai mėginame ištraukti snarglį, rašo Jasonas G. Goldmanas. Ar krapštyti nosį tikrai yra taip blogai? Kiek tai paplitę? Ir kodėl žmonės bando paragauti, koks yra snarglio skonis?

Oficialus medicininis terminas nosies krapštymui apibūdinti yra „rinotileksomanija“. Pirmoji sistemiška mokslinė studija, tyrinėjusi šį reiškinį, buvo atlikta tik 1995 metais. Ją atliko amerikiečių mokslininkai Thompsonas ir Jeffersonas. Jie paštu išsiuntinėjo anketas 1 tūkst. suaugusiųjų, gyvenusių JAV, Viskonsino valstijos Deino apygardoje. Iš 254 atsakiusių žmonių net 91 proc. prisipažino krapštantys nosis, o 1,2 proc. nurodė tai darantys bent kartą kiekvieną valandą. Du respondentai pripažino, kad įprotis rakinėti nosį trikdo jų kasdienį gyvenimą. Dar du žmonės pažymėjo krapštę nosį taip dažnai, jog net prakrapštė skylę nosies pertvaroje – ploname audinyje, skiriančiame dešiniąją ir kairiąją nosies landas.

Tai nebuvo tobulas tyrimas. Į klausimus atsakė tik ketvirtadalis apklaustųjų ir tie, kurie jau mėgsta krapštyti nosį, veikiausiai buvo labiau linkę užbaigti klausimyną ir atsiųsti atsakymą. Nepaisant to, tyrimas išryškino tikimybę, kad nosies krapštymas, nepaisant visų kultūrinių tabu, yra gana paplitęs reiškinys.

Jaunimo įpročiai

Po penkerių metų gydytojai Chittaranjanas Andrade ir B. S. Srihari iš Indijos Bangaloro mieste įsikūrusio Nacionalinio psichinės sveikatos ir neurologijos mokslų instituto nusprendė šiek tiek atidžiau patyrinėti nosies krapštymą. Jie laikėsi prielaidos, kad mažiausiai pataisomi įpročiai būna labiau paplitę tarp vaikų ir paauglių, negu tarp suaugusiųjų, todėl norėdami nustatyti, kiek paplitęs yra nosies krapštymas, jie nusprendė tirti jaunesnes, o ne vyresnes kartas. Be to, žinodami, kad Viskonsino tyrimas nukentėjo nuo galimo šališkumo, jie išdalijo anketas mokyklų klasėse, kur egzistavo didesnė tikimybė gauti reprezentatyvius atsakymus. Jie pasirinko keturias Bangaloro mokyklas. Vieną iš jų lankė žemesnio socioekonominio statuso šeimų vaikai, dvi – vidurinės klasės šeimų vaikai, o ketvirtąją – dideles pajamas gaunančių šeimų atžalos.

Iš viso Ch. Andrade ir B. S. Srihari surinko duomenis iš 200 paauglių. Beveik visi prisipažino krapštantys nosis – vidutiniškai keturis kartus per dieną. Tačiau toks rezultatas niekuo nenustebino – tai jau buvo žinoma. Įdomiausi buvo šio elgesio modeliai. Tik 7,6 proc. moksleivių nurodė kišantys pirštus į nosį daugiau kaip 20 kartų per dieną, bet beveik 20 proc. manė, kad jie turi „rimtų nosies krapštymo problemų“. Dauguma jų pažymėjo, kad taip daro norėdami numalšinti niežėjimą ar išvalyti nosį nuo išskyrų liekanų. Tačiau 24 iš jų, t. y. 12 proc., sakė, kad nosį krapšto, nes tai yra malonu.

Beje, tai daroma ne tik pirštais. Iš viso 13 moksleivių teigė šiam reikalui naudojantys pincetus, o devyni nurodė pasitelkiantys pieštukus. Devyni moksleiviai (devyni!) prisipažino suvalgantys iš nosies iškrapštytą „turtą“.

Skirtumų tarp socioekonominių klasių nebuvo. Atrodo, kad nosies krapštymas yra visus žmones vienijantis veiksmas. Tačiau išryškėjo keli skirtumai tarp lyčių. Berniukai nosį krapšto dažniau, bet mergaitės dažniau mano, kad tai yra blogas įprotis. Berniukai statistiškai taip pat turėdavo daugiau blogų įpročių, pavyzdžiui, kramtydavo nagus (onichofagija) ar raudavosi plaukus (trichotilomanija).

Veido darkymas

Nosies krapštymas nėra nepavojinga veikla. Kaip nustatė Ch. Andrade ir B. S. Srihari, peržiūrėję medicininę literatūrą, kai kuriais kraštutiniais atvejais nosies rakinėjimas gali sukelti ar būti susijęs su rimtesnėmis problemomis. Vienu atveju chirurgai negalėjo visiškai užsiūti ir užverti pradurtos nosies pertvaros, nes pacientas taip ir nesiliovė krapštyti nosies, todėl operuota vieta negalėjo užgyti. Taip pat minimas vienos 53 metų moters atvejis, kuri, nuolat krapštydama nosį ji ne tik pradūrė nosies pertvarą, bet ir prakrapštė skylę į sinusus.

Tuo tarpu vienas 29 metų vyras, kuriam buvo būdingas iki tol neužfiksuotas trichotilomanijos (plaukų rovimosi) ir rinotileksomanijos (nosies krapštymo) derinys, paskatino medikus nukalti naują terminą: rinotrichotilomanija. Šis pacientas nuolat pešiodavo savo nosies šerelius. Kai plaukelių rovimas tapo ekstremalus, jo nosyje kilo uždegimas. Kad išgydytų uždegimą, jis panaudojo vieną tirpalą, kuris sukėlė šalutinį poveikį – nudažė jo nosį purpurine spalva. Jo paties nuostabai, purpurinė dėmė paslėpė styrančius nosies šerelius, todėl pacientas galėjo atsipalaiduoti. Jam buvo kur kas paprasčiau išeiti iš namų su purpurine nosimi, negu kyšant nosies plaukams. Jo gydytojai, išgydę jį vaistais, vyro maniją pavadino kūno dismorfijos sutrikimo išraiška, kuri kartais vadinama „maniakinio spektro sutrikimu“.

Pavojus nosiai

Dauguma mūsų galime būti ramūs, žinodami, kad mūsų atsitiktinis, diskretiškas nosies pakrapštymas veikiausiai nėra patologinės kilmės. Įdomu tai, kad nors nagų kramtymas ir nosies šerelių rovimas laikomi maniakiniais sutrikimais, rinotileksomonija paprastai jiems nepriskiriama.

Tačiau tai nereiškia, kad ji yra visiškai saugi. 2006 metų tyrime grupė Olandijos mokslininkų parodė, kad nosies krapštymas padeda platinti bakterines infekcijas. Jie nustatė, kad vienoje nosies, ausų ir gerklės klinikoje nosies krapštytojų nosyse dažniau būdavo bakterijų Staphylococcus aureus (auksinio stafilokoko), negu nosies nekrapštančių žmonių. Tarp sveikų savanorių jie pastebėjo panašią tendenciją: teigiamą koreliaciją tarp nosies krapštymo dažnumo ir bjauriųjų bakterijų apsigyvenimo nosies kultūrose dažnio bei S. Aureus kiekio šiose kultūrose.

Taigi, turint galvoje visus šiuos pavojus ir galimybę sukelti pasibjaurėjimą aplinkiniams, kodėl mes tai tebedarome? Aiškaus atsakymo nėra, bet kaip rašė Tomas Staffordas apie nagų kramtymą, tai veikiausiai yra paprasto pasitenkinimo, kad „išsivalėme“, ir fakto, kad mūsų nosis visuomet yra lengvai pasiekiama, derinys. Kitaip tariant, mes ją krapštome, „nes ji ten yra“.

Gali būti ir taip, kad nosies krapštymas tėra paprasčiausia tingėjimo išraiška. Kai pajuntame norą išsivalyti nosį, pirštai visuomet būna šalia, ko nepasakysi apie popierinių servetėlių pakelį.

Džiugu žinoti, kad yra mokslininkų, vis dar mėginančių suprasti priežastis, kodėl žmonės krapšto savo nosis, ir kokios šio įpročio pasekmės. 2001 metais indų tyrinėtojai Ch. Andrade ir B. S. Srihari už nosies krapštymo tyrinėjimus buvo įvertinti Šnobelio (angl. Ig Noble) premija, teikiama už mokslinius tyrimus, kurie iš pradžių prajuokina, o po to priverčia susimąstyti. Per ceremoniją Ch. Andrade teigė, kad „kai kurie žmonės kiša savo nosis į svetimus reikalus, o jis kišo savo reikalus į svetimas nosis“.