Mokslo ir technologijų pasaulis

Kaip išgyventi, kai lauke yra apie 80 laipsnių šalčio, o mirtinas pavojus gali ištikti netgi bandant įkvėpti oro? Pietų ašigalyje žiemos laikotarpiu net draudžiama skristi lėktuvams. Šeši mėnesiai tamsos ir dar keli prieblandos gali nulemti rimtas katastrofas. Diena polyje trunka tik kiek ilgiau nei 8 valandas, taip yra dėl to, kad čia saulė kyla tik vieną kartą metuose.

Pirmasis Pietų ašigalį pasiekė norvegas Rualdas Amundsenas su penkiais savo bendražygiais. Tai įvyko 1911 metų gruodžio 14 d. Kadangi Amundsenas su savimi turėjo tik sekstantą (teodolitas sulūžo), prireikė trijų dienų skaičiavimams, kad būtų rastas tikslus Pietų ašigalio taškas.

Šiais laikais kelionė į Pietų ašigalį yra pati brangiausia kelionė pasaulyje. Antarktidos pakrantes, nusėtas smagiais pingvinukais, kruiziniais laivais kasmet aplanko apie 50 000 žmonių, į žemyno gilumą kasmet papuola keli šimtai žmonių, na, o Pietų ašigalį pasiekia ne daugiau kaip 100 žmonių per metus.

Būtų galima įvardyti nemažai sveikatos problemų, kurias sukelia tai, kad žmogus gyvena be šviesos, tačiau didžiausia – depresija.

Ne veltui ekspedicijų vadovas Peteris Westas, kuris atrenka Nacionalinio mokslo fondo darbuotojus, labai griežtai vertina žmones, kurie nori vykti į amžino įšalo žemę. Būsimieji darbuotojai turi pereiti išbandymus, kurie yra ne ką lengvesni nei astronautų. P. Westas teigia, kad geriausias būdas išvengti ekstremalių situacijų yra rizikos sumažinimas.

Billas Coughranas, kuris jau keletą žiemų praleido Pietų ašigalyje, sako, kad būtina turėti sąmoningumą ir saugotis, dažniausios nelaimės nutinka paslydus ir susilaužius nugarą.

Kai nutinka tokie nenumatyti ir ekstremalūs nutikimai, į pagalbą atskuba seselės ir keli gydytojai, tačiau jų čia yra labai nedaug.

Taip pat pabrėžiama, kad, nepaisant to, koks žmogus būtų fiziškai stiprus, saulės trūkumas lemia tai, kad organizmui paprasčiausiai trūksta vitamino D. „Žmonės gali su savimi turėti šviestuvus, tačiau negali turėti kambarėlių su vitaminu D“, – juokavo P. Westas.

Katy Jensen, dar viena ekspedicijos narė, teigė, kad būnant Pietų ašigalyje kamuoja šeimos ir namų ilgesys, tuomet, anot jos, gelbsti tik suvokimas, kad ekspedicija yra laikina.

„Normalu, kad per mėnesį tam tikros izoliacijos būna pakilimų ir nuosmukių“, – pasakojo ji.