Mokslo ir technologijų pasaulis

Nors ir JAV kosmoso agentūra NASA, ir privačios organizacijos – tokios, kaip „Mars One“ – teigia priešingai, žmonija dar neturi nė žinių ir technologijų, nė finansinių išteklių, kad galėtų išsiųsti žmones į Marsą ir sukurti ten koloniją, tikina mokslininkai, politikos ekspertai ir teisininkas.

Praėjusią savaitę pelno nesiekianti organizacija „Mars One“, ketinanti kurti televizijos realybės šou informavimui apie tolesnę projekto eigą, paskelbė, kad atrinko 100 savanorių, iš kurių 24 gaus vienos krypties bilietus kelionei į Marsą. Bet tai, anot interneto leidinio buzzfeed.com – tik naujausias melagysčių apie Marso kolonizavimą atvejis. Ir, anot ekspertų, šis projektas, kaip ir ankstesni, vargu ar kada nors taps realybe.

„Panašu į apgavystę. Jie neturi jokių technologijų, jokių sutarčių su kosmoso pramone. Viskas labai jau trapu“, – sakė George'o Washingtono universiteto kosmoso politikos ekspertas Johnas Logsdonas.

Kur kas rimtesnių abejonių kelia kiti „Mars One“ projekto trūkumai – neturime erdvėlaivių, neturime gyvybės palaikymo technologijų ir, svarbiausia, nė iš tolo neturime tiek pinigų, kiek jų prireiktų Marso kolonizavimo projekto įgyvendinimui. Ir rimtos priežasties kurti koloniją Marse nėra. Tai, beje, pasakytina ne tik apie „Mars One“, bet ir apie visus kitus buvusius bei esamus Marso kolonizavimo projektus, įskaitant NASA iniciatyvas.

Kiekvienam, susidūrusiam su kosmoso pramone, tokios kliūtys yra akivaizdžios. Bet politikai jau kelis dešimtmečius nesiliauja bliovę apie Marso kolonizavimą, nors kai pamato sąskaitą, kiek kainuotų jų tarpplanetiniai užmojai, pabruka uodegą ir sprunka į krūmus.

JAV Kongreso Mokslo komitetas Senatui vasarį nusiuntė naujo įstatymo projektą. „Kad būtų aišku, jog Marsas turėtų būti pagrindinis NASA prioritetas“, nurodoma Mokslo komiteto pareiškime. Apie kosmoso tyrimų programų aktyvinimą bei astronautų skrydį į Marsą savo kalboje praėjusį mėnesį užsiminė ir JAV prezidentas Barackas Obama.

Bet, anot Samo Houstono valstybinio universiteto (JAV) politologo Alano Steinbergo, tai – tik politinis spektaklis. NASA biudžetas, įvertinus infliaciją, jau kelis dešimtmečius nepaliaujamai mažėja. Mat amerikiečiai, turintys balso teisę, kur kas labiau domisi savo pašalpomis ir JAV kariuomenės tankais, nei miestais Marse.

Panašią išvadą praėjusiais metais buvo galima rasti ir JAV Nacionalinės tyrimų tarybos ataskaitoje apie Marsą. Kongreso paprašyta pagrįsti kelionės į Marsą reikalingumą, tarnyba sugebėjo išstenėti tik įkvėpimą, pramoninius tikslus ir valstybinį prestižą. Bet tokių silpnų priežasčių nepakanka padidinti nuolat mažėjantį NASA biudžetą. „Šnekos apie Marsą man yra panašios į tautos raminimą tuo pačiu mažinant NASA biudžetą“, – sakė A. Steinbergas.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Pirmosios kalbos apie Marso kolonizavimą prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje. Tuomet astronomas Percivalis Lowellis tikino Marso paviršiuje įžiūrėjęs kanalus. Vadinasi, planeta turėtų jau ir taip turėtų būti gyvenama.

Praėjus šešiems dešimtmečiams nacistinės Vokietijos raketų mokslo pionierius, po jo šalies pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare mokslinę karjerą tęsęs JAV, žurnale „Collier's“ publikavo seriją straipsnių apie tai, kaip Marso apgyvendinimui į šią planetą reikėtų išsiųsti 70 žmonių. Nuo to laiko mintys apie žmonių keliones į Marsą niekaip nesitraukia iš NASA planų.

Ir nors apie Raudonosios planetos kolonizavimą amerikiečiai kalba jau kelis dešimtmečius, NASA biudžetas niekada nebuvo padidintas tiek, kad galima būtų imtis konkrečių bent parengiamųjų Marso apgyvendinimo darbų. „Nuo pat Nixono laikų buvo praraja tarp norų ir realybės“, – sakė J. Logsdonas.

O štai dabar bangas kelia Nyderlandų projektas „Mars One“, kuris skelbia, kad jau po dešimtmečio Marse bus pastatyta „nuolatinė žmonių gyvenvietė“.

Projektas numatytą 6 mlrd. JAV dolerių biudžetą ketina surinkti iš privačių mecenatų ir per TV realybės šou, kuris nupasakotų pretendentų į pirmuosius Marso kolonistus gyvenimą. Anot šio projekto autorių, pirmieji kolonistai iš Žemės turėtų išvykti 2024 metais, o po pusmečio kelionės, jau 2025 metais, jie nusileistų kaimyninėje planetoje, kur praleistų savo likusias gyvenimo dienas.

Kelionė į Marsą pasmerkta?

Praėjusiais metais Masačusetso technologijų instituto (MIT) aeronautikos inžinierius Sidney Do su kolegomis publikavo tyrimą, kurio išvados negailestingos: pirmųjų Marso kolonistų „likusių gyvenimo dienų“ skaičius būtų labai jau kuklus – vos 68.

Lyginant su Marsu, net Antarktida atrodo svetinga tarsi rojaus sodas – atmosferos Raudonojoje planetoje beveik nėra, magnetinis laukas nuo kosminės spinduliuotės žudančio poveikio nesaugo, aplinkos temperatūra yra apie -55 °C, visą planetos paviršių dengia nuodingų chlorangliavandenilių sluoksnis. Tokiomis sąlygomis ilgai netvertų ne tik žmogaus kūnas, bet ir žmonių sukurtos technologijos.

„Mars One“ inžinieriai tvirtina, kad natūralias priešiškos Marso aplinkos kliūtis galėtų įveikti sukuriant „gyvenvietę“ iš šešių modifikuotų „SpaceX Dragon“ kapsulių ir pripučiamų šiltnamių. Beda ta, kad, anot S. Do, augalai netrukus prigamintų per daug deguonies ir taip uždusintų kolonistus.

Ir tai – tik viena iš daugelio mirtiną pavojų keliančių problemų. Pavyzdžiui, net 62 proc. atsargų, siunčiamų misijos gyvybingumui palaikyti, masės turėtų sudaryti atsarginės detalės. O planuojamo kolonijos vandentiekio – vandens išgavimo iš chloruoto Marso grunto – technologijos dar nesukurtos.

Ką jau kalbėti apie pinigus. Anot MIT tyrimo, „Mars One“ misijai reikėtų 15 tarpplanetiniams skrydžiams tinkamų raketų – devyniomis daugiau, nei tikisi patys projekto autoriai. Vien šios raketos (jos, beje, dar net neišbandytos) kainuotų 4,5 mlrd. JAV dolerių. O kur dar gyvenamųjų modulių, naujų technologijų kūrimo, atsargų tiekimo misijų kaina? „Jeigu Marsas ir bus kolonizuotas, tai ne per „Mars One“ projektą“, – sakė S. Do.

Tiesa, pats „Mars One“ iniciatorius ir vadovas Basas Lansdorpas leidinio „Buzzfeed“ žurnalistams teigė, kad MIT tyrime esama daug klaidingų prielaidų, o modeliavimas atliktas naudojant ne optimalius dizaino sprendimus. „Jau atsižvelgėme į visą šio tyrimo išsakytą kritiką. Netrukus tikimės pateikti ir viešą ataskaitą“, – tikino B. Lansdorpas. Ataskaitą žadama išplatinti kovo pradžioje.

Net jeigu B. Lansdorpo optimizmas pasirodys esąs teisingesnis už MIT inžinierių skeptiškumą (kitaip tariant, jeigu realybės TV šou organizatorius pasirodys apie išgyvenimą Marse išmanantis daugiau, nei vieno geriausių pasaulyje mokslo įstaigų inžinieriai), žmonių gabenimas į Marsą gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu būtų įsipareigojama nuolat vykdyti atsargų papildymo misijas, kurioms būtų reikalingos be proto brangios raketos, prikimštos oro valymo įrangos, elektronikos ir visokiausių kitų dalykų, kurie gali sulūžti ar sugesti Marse. Jau nekalbant apie tonas maisto patiems kolonistams.

Kaip bebūtų keista, MIT tyrimas konstatavo, kad netgi jei vienas raketos skrydis kainuotų apie 300 mln. JAV dolerių, maistą į Marsą skraidinti raketomis būtų pigiau nei auginti jį vietoje – auginimui reikalingos infrastruktūros sukūrimas ir transportavimas tikrai nebūtų pigus.

Apie Marso kolonizavimą ne vienerius metus kalba ir verslininkas, „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas. Jį labiausiai domina būtent antrasis Marso kolonizavimo etapas: nuolatinis žmonių gyvenvietės aprūpinimas atsargomis. Jeigu įvyktų stebuklas ir žmonės Raudonojoje planetoje išgyventų, „jie ten galėtų gyventi penkis dešimtmečius po nusileidimo“, – sakė S. Do.

„Bet tai būtų panašu į bandymą 50 metų važinėti tuo pačiu automobiliu. Ilgainiui pradės reikėti vis daugiau atsarginių detalių, kad automobilis nesubyrėtų. Bet tada žmonėms kils logiškas klausimas – jeigu Marse neveikiama nieko daugiau, nei remontas, kad žmonės galėtų išgyventi, tai ko žmonės apskritai į ten vyko?“, – svarstė inžinierius.

Reali situacija

O ką galima pasakyti apie kuklesnius kelionių į Marsą planus, vystomus kur kas patikimesnių organizacijų – tokių, kaip NASA?

Dabartiniuose kosmoso agentūros planuose numatyta astronautus į Marso orbitą pasiųsti ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje, tam bus naudojama milžiniška dabar kuriamos raketos SLS (Space Launch System) versija. Dar vėliau, apie 2060 metus, Raudonojoje planetoje galėtų nusileisti tarptautinė žmonių ekspedicija.

Iš pirmo žvilgsnio panašu, kad šie planai nėra įstrigę. Gruodį NASA išbandė savo 9 mlrd. dolerių vertės įgulos kapsulę „Orion“ – ji trumpam buvo pakilusi į kosmosą ir nusileido Ramiajame vandenyne, saugiai kirtusi Žemės atmosferos tankiuosius sluoksnius, kuriuose greitai besileidžiančių kūnų paviršius įkaista iki maždaug 2200  °C temperatūros.

„Sėkmingas „Orion“ bandymas parodo, kad esame teisingame kelyje, jeigu norime per žmogaus gyvenimo trukmę vėl nuskraidinti žmogų į Mėnulį, o vėliau ir į Marsą“, – sakė JAV atstovų rūmų narys Stevenas Palazzio.

Betrūksta vieno dalyko, kurio trūksta visada: pinigų. Pavyzdžiui, 1989 metais, švenčiant pirmojo „Apollo“ erdvėlaivio nusileidimo Mėnulyje dvidešimtmetį, tuometinis JAV prezidentas George'as H. W. Bushas pasiūlė žmogaus nusileidimo Marse misijos idėją. Šią idėją JAV kongresas netrukus sudirbo, mat pamatė tokios misijos sąmatą: 500 mlrd. JAV dolerių. Jo sūnus 2004 metais pasiūlė planą grįžti į Mėnulį, o ilgainiui – ir į Marsą, bet 2009 metais ir šio pasiūlymo teko atsisakyti, iš dalies dėl to, kad jis reiškė, jog NASA kasmetinį biudžetą reikėtų padidinti 3 mlrd. JAV dolerių.

Obamos administracija galutinį tikslą – kelionė į Marsą – ketina pasiekti per trumpesnius tarpinius žingsnius – kapsulės „Orion“ keliones link asteroidų. Bet dėl šių misijų finansavimo dabar vyksta grumtynės tarp Kongreso ir Baltųjų rūmų. Vyriausybės apskaitos biuras informavo, kad SLS biudžetas viršytas maždaug 400 mln. JAV dolerių, o Nacionalinė tyrimų taryba praėjusią vasarą pranešė, kad SLS biudžetą vis dar reikėtų didinti – po 5 procentus kasmet, 10 metų – jeigu norima skristi į Marsą.

„Nė nenutuokiau, kad finansavimo problemos išlįs taip greitai. Kalbant apie 10 mlrd. dolerių išlaidas šios milžiniškos raketos, kuri dvidešimt metų net neskris, kūrimui, teigti, kad vežimą pastatėme prieš arklį būtų labai švelnu“, – sakė JAV atstovų rūmų narys, respublikonas Dana Rohrbacheris.

„Džiaugiuosi, kad „Apollo“ misijų toks mąstymas nesustabdė“, – replikavo kitas Atstovų rūmų narys iš Floridos, Billas Posey. Tiesa, „Apollo“ misijos, kurios biudžetas, perskaičiavus 2015 metų JAV dolerių verte, buvo net 119 mlrd., buvo labai naudingos tai pačiai Floridos valstijai: joje esančiame Kanaveralo kyšulyje pastatyta pagrindinė NASA kosminių skrydžių bazė. „Apollo“ skrydžiai nebevykdomi jau keturis dešimtmečius, bet kosmodromas vis dar stovi ir iš dalies veikia.

Anot A. Steinbergo, NASA galimybes riboja tai, kad nors jų biudžetas kasmet yra truputėlį didinamas, infliacija yra didesnė už biudžeto augimą, todėl reali agentūros perkamoji galia mažėja. O politikai nuolat mažėjant finansavimui reikalauja padaryti vis daugiau: vykdyta „Shuttle“ programa, pastatyta Tarptautinė kosminė stotis, tyrinėjamos artimiausios planetos. Ir pamažu svarstoma apie žmones Marse.

„Kad nuskristume į Marsą, mums reikia rimtų priežasčių – gal tarptautinės konkurencijos, gal ekonominės naudos. Vien prestižo pasididinimo nepakanka, vien už tai pinigų niekas neduos. Jeigu paklaustumėte žmonių, ar jie ko nors atsisakytų, kad būtų skrendama į Marsą, jie tikriausiai atsakys neigiamai“, – sakė A. Steinbergas.