Mokslo ir technologijų pasaulis

Meroė – senovės miestas Nubijoje, rytiniame Nilo krante, netoli Šendžio miesto Sudane. Šis miestas keletą amžių buvo Kušo imperijos sostine ir meroitų kultūros centru.

Meroė tarp VIII a. pr. m. e. ir V a. m. e. buvo Kušo imperijos pietine sostine (šiaurinė – Napata) ir vadinta Medewi ar Bedewi. Iš šio laikotarpio randama aukštų kušitų pareigūnų kapaviečių.

Miestas ypač klestėjo apie 280 m. prieš mūsų erą, kai šalį valdė karalius Arakamanis. Romėnams užkariavus Egiptą, nubiai pradėjo žygius į jo žemes, romėnai atsakė kontratakomis. 22 m. prieš mūsų erą tarp Romos ir Moroės sudaryta taika.

I-II a. miestas pradėjo silpti. Maždaug tuo metu miestas buvo paminėtas „Eritrėjos jūros periple“. Galiausiai, apie 330 m. miestą užkariavo Aksumo valdovas.

Savo klestėjimo laiku Meroė buvo svarbus metalurgijos centras, iš čia metalas vežtas į Indiją, Kiniją, taip pat gabenti medvilnės gaminiai, auksas, juvelyrika, egzotiški gyvūnai.

Nuo III a. prieš mūsų erą čia pradėtas naudoti meroitų raštas, kuriuo buvo rašoma ant stelų. Meroės žmonės garbino Apedemaką, Sekhmetą bei įvairius egiptiečių dievus.

Meroės ritualinį kompleksą sudaro 3 laidojimo vietos, iš kurių dvi – karališkosios. Kaip antkapiai statytos nubiškos piramidės.

Meroė atrasta 1821 m. prancūzų gamtininko Frédéric Cailliaud. Detalesni kasinėjimai pradėti XIX a. vid. Nuo 2011 m. Meroė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.