Mokslo ir technologijų pasaulis

Evoliucija – dinamiškas mokslas, pagrįstas aiškiais faktais, žiniomis, kurios renkamos įvairių epochų geologiniuose kloduose, apdorojamos laboratorijose ir publikuojamos recenzuojamuose žurnaluose. Bet kartais ji lyg į sieną atsimuša į religiją. Štai amerikiečiams praėjusią savaitę nepavyko patvirtinti biologijos vadovėlio vyresnėms klasėms tinkamumo mokymui – jį dėl moksliško požiūrio į evoliuciją sukritikavo recenzentas, pripažintas „Darwino skeptikas“.

O kol kreacionizmo idėjos šalininkai visais įmanomais būdais kiša pagalius į šiuolaikinio mokslo ratus, šiuolaikinis mokslas tyrinėja kreacionizmą pasitelkdamas mokslinius metodus. Ir panašu, kad šiame tyrime evoliucija – mokslininkų neneigiamas gyvybės Žemėje įvairovės paaiškinimas – bus viena iš esminių detalių. Mūsų, žmonių, smegenys yra neįtikėtinas evoliucijos produktas, kuris, kaip bebūtų keista ir ironiška, iš prigimties yra linkęs atmesti evoliuciją.

„Nemanau, kad kyla klausimų dėl to, kad mūsų protiniai polinkiai lemia mūsų nepakankamai rimtą evoliucijos teorijos vertinimą“, - aiškina Emory universiteto (JAV) Proto, smegenų ir kultūros centro direktorius Robertas N. McCauley, knygos „Why Religion is Natural and Science is Not“ autorius.

Taigi, ką mokslas gali paaiškinti apie mūsų nemoksliškas smegenis? Štai trumpas sąrašas kognityvinių savybių, mąstymo stilių ir psichologinių veiksnių, kuriuos galima nurodyti kaip priežastis, dėl kurių žmonėms sunku evoliuciją suvokti kaip faktą.

Biologinis esencializmas. Visų pirma, panašu, kad mes turime stiprų polinkį biologiją vertinti „esencialistiniu“ būdu. Kitaip tariant, manome, kad kiekviena atskira gyvūno rūšis turi unikalią, fundamentalią prigimtį, kuri sieja visus tos rūšies narius ir yra nekintama. Paukščiai turi sparnus, žuvys turi žiaunas, iš žuvų atsiranda daugiau žuvų, o iš paukščių – daugiau paukščių. Taip yra ir niekada nebuvo ir nebus kitaip. Esencialistinis mąstymas būdingas mažiems vaikams. „Mažyliai, tokie, kaip mano dvejų su puse metų anūkė, gana aiškiai suvokia, kad ponio tėvelis ir mamytė nėra šuniukai“, - aiškina R. N. McCauley.

O jei esencializmas yra nuo pat vaikystės įprastas mąstymo būdas, kaip kad rodo daugelio tyrimų išvados, tuomet evoliucija atsiranda labai nepalankioje padėtyje. Charlesas Darwinas ir daugelis jo mokinių įrodė, kad esencializmas yra neteisingas: prabėgus pakankamam kiekiui laiko ir pasikeitus pakankamam kiekiui kartų biologinės rūšys kinta. Vienos rūšys su kitomis yra susijusios per trečias, tarpines rūšis.

Teleologinis mąstymas. Esencializmas – tai tik viena bazinė kognityvinė savybė, stebima mažylių mąstyme ir žalinga evoliucijos suvokimui. Kita savybė – „teleologija“, arba polinkis visiems objektams bei procesams priskirti kažkokią paskirtį, esą, jie egzistuoja tam, kad būtų siekiama kažkokio tikslo.

Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad 4 ir 5 metų amžiaus vaikų mąstymas yra labai teleologinis. Pavyzdžiui, jie linkę manyti, kad debesys yra „tam, kad lytų“, o liūtai yra „tam, kad vaikščiotų zoologijos sodo aptvare“. Tokia pati tendencija būdinga ir 7-8 metų amžiaus vaikams, kurie, paklausus, „dėl ko priešistoriniai akmenys būna aštrūs“, dažnai atsakydavo „tam, kad į juos galėtų pasikasyti gyvūnai, kai jiems niežėdavo“ arba „tam, kad gyvūnai ant jų netyčia neatsisėstų ir nesulaužytų“.

Kodėl vaikų mąstymas yra toks? Vieno tyrimo autoriai svarsto, kad toks teleologinis polinkis gali būti „šalutinis poveikis socialiai protingo mąstymo, kuris yra iš prigimties skirti pirmenybę sąmoningai priežastiniam paaiškinimui“.

Kitaip tariant, mūsų smegenys išsivystė taip, kad galėtų numatyti, ką galvoja kiti žmonės, o kiti žmonės turi sąmoningus tikslus. Jeigu tai yra tiesa, tuomet mūsų smegenys gali būti iš prigimties labiau nusistatę tikėti ne evoliucijos teorija, o „protingo sukūrimo“ doktrina, postuluojančia, kad protingas sutvėrimas (Dievas) yra visos gyvybės įvairovės Žemėje priežastis. Tos pačios doktrinos šalininkų tikslas – aptikti „sąmoningo sukūrimo“ įrodymų biologiniuose organizmuose.

Neegzistuojančių sutvėrimų aptikimo sistema. Kaip žinoti, kad visa ko sutvėrėjas yra „Dievas“? Gali būti, kad tai – taip pat mūsų smegenų išsivystymo nulemtas dalykas.

Kita savybė, labai glaudžiai susijusi su teleologiniu mąstymu – mūsų polinkis bet kokį negyvų objektų kiekį vertinti taip, tarsi jie turėtų savo „suvokimą“ ir „tikslą“. Tokių nepagrįstų sąmonės ir tikslo suteikimo negyviems objektams pavyzdžių pateikė Britų Kolumbijos universiteto (JAV) religijotyrininkas Ara Norenzayanas. Tai gali būti „veidų debesyse“ matymas arba „pykimas ant kompiuterio už tai, kad jis nedaro to, ko nori naudotojas“. Žmonės tokiu „antropomorfizavimu“ užsiima visą laiką – tai mums gaunasi tiesiog savaime. O riba tarp antropomorfizavimo ir religijos – labai siaura. „Kai žmonės antropomorfizuoja dievus, jie numato protines būsenas“, – sako A. Norenzayanas.

Apie evoliucinę polinkio antropomofrizuoti kilmę būta daug spekuliacijų. Viena iš idėjų – kad mūsų smegenys prisitaikė greitai nuspręsti, kad mus supantys objektai yra gyvi ir gali kelti grėsmę. Mat jei lapų čežėjimą dėl vėjo palaikytume lokio artinimosi ženklu – dėl to nenukentėtume. O jei nesugebėtume pakankamai greitai atpažinti, kad čežant lapams artinasi lokys, gali būti, kad palikuonių niekada ir nesulauktume. „Neegzistuojantys sutvėrimai lengvai sugalvojami dėl to, kad natūrali atranka pritaikė mūsų kognityvines schemas atpažinti sutvėrimus tuomet, kai kyla abejonė“, – kartu su kolega religijų kilmės tyrėju Scottu Atranu rašė A. Norenzayanas.

Dualizmas. Dar viena mūsų kognityvinės architektūros savybė – polinkis manyti, kad „protas“ (arba „siela“, arba „esybė“) yra kažkokiu būdu atribotas nuo smegenų. Vėl gi, toks polinkis buvo nustatytas jau nuo mažens. Tai reiškia, kad jis išsivysto labai ankstyvame amžiuje. „Ikimokyklinio amžiaus vaikai neretai teigs, kad smegenys yra atsakingos už kai kuriuos protinės veiklos aspektus, pavyzdžiui, sąmoningą protinį darbą – skaičiavimą ir panašiai. Bet ikimokyklinio amžiaus vaikai taip pat tvirtina, kad smegenys nedalyvauja plačioje kitų protinių užsiėmimų įvairovėje – pavyzdžiui, apsimetime, kad esi kengūra, dantų valyme ir panašiai“, – rašė Jeilio universiteto psichologai Paulas Bloomas ir Deena Skolnick Weisberg.

Dualistinis mąstymas yra glaudžiai susijęs su kai kuriais tikėjimu grįstais reiškiniais – dvasiomis, vaiduokliais. Bet neseniai atlikto tyrimo metu nustatyta, kad tai yra ir labiausiai su tikėjimu Dievu susijęs kognityvinis veiksnys. O kaip gi su evoliucijos mokslu? Dualizmas gana aiškiai prisideda prie įgimto pasipriešinimo idėjai, kad žmogiškos būtybės galėjo išsivystyti grynai natūralių procesų eigoje – nes jei procesai buvo natūralūs, tai iš kur tada pas žmogų atsirado siela, jau nekalbant apie pomirtinį gyvenimą?

Nesugebėjimas suprasti itin didelių laikotarpių. Anot A. Norenzayano, egzistuoja vienas paprastas kognityvinis veiksnys, kuris mums trukdo priimti ir suprasti evoliuciją. Evoliucija vyko per mažučius pokyčius, kurie buvo išsimėtę milžiniškuose laiko perioduose. Su mūsų patirtimi tai visiškai nesusiję. Todėl ir galvoti apie tai nėra lengva. „Vienintelis būdas, kuriuo galima vertinti evoliucijos procesą – tai abstraktus mąstymas. Per milijonus metų susikaupę mažučiai pokyčiai sumuojasi, tačiau tai nėra suvokiama intuityviai. Mūsų smegenys natūraliai nepripažįsta to kaip tiesos. Mums reikia sąmoningai įveikti savo netikėjimą“, – sakė religijotyrininkas.

Grupinė moralė ir gentiškumas. Visi jau išvardinti kognityviniai veiksmai yra kliūtys evoliucijos suvokimui, kurios tuo pačiu yra labai palankios religijos (arba kreacionizmo) atsiradimui, suvokimui ir priėmimui. Bet be kognityvinių priežasčių esama ir emocinių veiksnių, lemiančių daugelio žmonių nenorą suvokti evoliucijos teiginius kaip faktus. Juk kai regime pasipriešinimą evoliucijos faktams, paprastai pasipriešinimo priežastis yra religinės bendruomenės baimė, kad mokslas sugriaus tikėjimo sistemą, kuri kai kuriose religingose visuomenėse vis dar vertinama kaip bendrų vertybių ir bendro požiūrio pagrindas. Kitaip tariant, evoliucijai priešinamasi dėl to, kad ji suvokiama kaip grėsmė grupei.

Įdomu tai, kad pagal vieną iš mokslinių teorijų apie religijas byloja, kad pastarosios egzistuoja (ir galbūt atsirado) tam, kad susietų žmonių grupes ir palaikytų jų vientisumą. Neseniai publikuotoje knygoje „The Righteous Mind“ psichologas Jonathanas Haidtas tvirtina, kad religijos suteikia bendrą įsitikinimų ir praktikų rinkinį, kuris iš esmės veikia kaip socialiniai klijai. „Dievai ir religijos yra grupinio lygmens adaptacija pasitikėjimo ir darnos sukūrimui“. Taigi, religijų privalumas akivaizdus: tai yra grupės vienybė. O trūkumas, anot J. Haidto, yra „grupiškumas, gentiškumas ir nacionalizmas“. Idėjos ir įsitikinimai (pvz., evoliucija), kurie gelia grėsmę grupės vientisumą palaikantiems įsitikinantiems paprastai šiame kontekste toli nenuvažiuoja.

Baimė ir užtikrintumo siekis. Galų gale, panašu, kad religijos poreikyje ir evoliucijos atstūmime egzistuoja ir baimės bei dvejonės veiksnys. „Panašu, kad žmonės patogiau jaučiasi manydami, kad pasaulį kažkas sutvėrė ir to kažko tikslai buvo geri, o ne kad pasaulis yra betikslė, atsitiktinai išsivysčiusi vieta. Tai ypač teisinga tuomet, kai jaučiame grėsmę arba kai jaučiamės negalį kontroliuoti padėties“, – sakė A. Norenzayanas.

Viename įdomiame tyrime nustatyta, kad naujazelandiečiai, kurie neseniai išgyveno stiprų žemės drebėjimą, buvo religingesni. Bet tik tuo atveju, jei tiesiogiai patyrė žemės drebėjimo poveikį. Kitas tyrimas rodo, kad paskatinus žmonių mintis apie mirtį išauga jų religingumas ir sumažėja polinkis pripažinti evoliuciją. Ir tokiu poveikiu pasižymi ne tik mirties baimė: panašiai veikia atsitiktinumas, netvarka.

Vieno iškalbingo tyrimo dalyviai, kurių buvo prašoma pagalvoti apie situaciją, kurios jie valdyti negali, vėliau turėjo išvardinti „tris priežastis, patvirtinančias suvokimą, kad padėtis yra (ne-)valdoma“. Iš jų atsakymų nustatyta, kad jų polinkis pripažinti evoliuciją buvo kur kas menkesnis nei žmonių, kurie iki priežasčių vardijimą nebuvo pasinėrę į apmąstymus apie nevaldomą padėtį. Už tai pirmosios grupės atstovai daug palankiau vertino kreacionizmui artimas idėjas. Kito tyrimo metu nustatyta, kad evoliucijos neigėjams būdingas didesnis jautrumas baimei ir savybė, pavadinta „kognityvinio uždarumo poreikiu“, kuri nusako psichologinį poreikį rasti atsakymą, kuris gali padėti išvengti neapibrėžtumų ir išsklaidyti abejones.

Būtina paminėti, kad išvardinti teiginiai jokiu būdu nereiškia, kad mokslas ir religija yra fundamentaliai nesuderinami. Konfliktas gali būti iš tiesų aršus, bet kai kurie žmonės sugeba suderinti savo religinius įsitikinimus ir tuo pačiu pripažinti evoliuciją – kad ir straipsnio pradžioje jau minėto amerikiečių mokiniams skirto biologijos vadovėlio autorius, katalikas Kennethas Milleris.

Kaip bebūtų esama tikrai nemažai priežasčių manyti, kad mūsų kognityvinė architektūra, mūsų emocinis nusistatymas daugeliui žmonių apsunkina natūralų evoliucijos teorijos pripažinimą. „Natūrali atranka yra kaip kvantinė fizika... įtemptai galvodami protu ją kažkiek suvokti galime, bet iš prigimties paprasta ji mums niekada neatrodys“, – rašė Jeilio universiteto psichologas Paulas Bloomas.

Žmonėms kelia nuostabą tai, kad šiame mokslo amžiuje mokslas kartais susiduria su tokiu stipriu neigimu ir pasipriešinimu. Bet turbūt labiau reikėtų stebėtis jeigu pasipriešinimo nebūtų.