Mokslo ir technologijų pasaulis

Rusų mokslininkai kūrė eksperimentinius balzamavimo metodus, kad išlaikytų Sovietų sąjungos įkūrėjo kūno išvaizdą ir lankstumą 145 metus.
Darbas veltui nenuėjo – ir ne tik Leninui, bet ir gyviesiems.

Tūkstančius metų žmonės naudojo balzamavimą mirusių kūnų išsaugojimui. Bet niekas neprilygsta Rusijos 90 metų senumo eksperimentui išsaugoti Vladimiro Iljičiaus Uljanovo, geriau žinomo Lenino slapyvardžiu, komunistų revoliucionieriaus ir Sovietų sąjungos įkūrėjo, kūną. Ištisos Rusijos mokslininkų kartos praleido beveik šimtmetį, tobulindamos konservavimo technikas, išsaugojusias Lenino kūno išvaizdą, tekstūrą ir lankstumą. Šiais metais Lenino mauzoliejus Raudonojoje aikštėje buvo uždarytas, kad mokslininkai galėtų parengti viešam demonstravimui sovietų lyderio 145-ojo gimtadienio (balandžio 22 d.) proga.

Lenino palaikų išlaikymu rūpinasi institutas, posovietiniu laiku vadinamas Maskvos biocheminių technologijų mokslinių tyrimų ir mokymo metodų centru. Pagrindinei penkių, šešių anatomų, biochemikų ir chirurgų „Mauzoliejaus grupei,“ tenka pagrindinė atsakomybė už Lenino palaikų išsaugojimą. (Jie taip pat padeda išlaikyti užkonservuotus kitų trijų nacionalinių lyderių kūnus: Vietnamo lyderio Ho Chi Minh ir Š. Korėjos tėvo ir sūnaus duetą – Kim Il-sungą, bei Kim Jong-il). Rusiški metodai susitelkia į kūno fizinės formos išsaugojimą – išvaizdą, formą, svorį, spalvą, sąnarių lankstumą – bet nebūtinai į pradinės biologinės medžiagos išsaugojimą. Taip jie sukūrė „kvazibiologiją“, besiskiriančią nuo kitų balzamavimo metodų. „Jie turi pakeisti kai kurias odos ir kūno dalis plastikais ir kitomis medžiagomis, tad pradinės biologinės medžiagos lieka vis mažiau ir mažiau,“ sako Alexei'us Yurchakas, socialinės antropologijos profesorius Kalifornijos universitete, Berklyje. „Tai dramatiškai skiriasi nuo visko, kad buvo anksčiau, pavyzdžiui, mumifikavimo, kai buvo stengiamasi išsaugoti originalią medžiagą, leidžiant kūno formai keistis,“ priduria jis.

Yurchakas rašė knygą, aprašydamas Lenino kūno istoriją, apie jį susikūrusio mokslo istoriją, bei kūno ir šio mokslo vaidmenį Sovietų ir postsovietinėje eroje. Daug medžiagos gauta iš interviu su Rusijos mokslininkais, dirbančiais „Lenino laboratorijoje“, (kaip Yurchakas pavadino institutą). Jis jau publikavo šio projekto dokumentus žurnale Representations, ir anksčiau išleistoje knygoje, „Everything Was Forever, until It Was No More: The Last Soviet Generation.“

Kai 1924 metų sausį mirė Leninas, dauguma sovietų vadovų priešinosi jo kūno išsaugojimui ir po laikino viešo demonstravimo. Daugelis buvo už palaidojimą uždarame kape Maskvos Raudonojoje aikštėje. Bet dėl šaltos žiemos Lenino viešai rodomi palaikai gana geros būklės išbuvo beveik du mėnesius, nes didžiulės minios laukė, kad galėtų pareikšti pagarbą. Taip vadai gavo laiko darsyk apsvarstyti kūno išsaugojimo ilgesniam laikui idėją. Kad išvengtų bet kokių Lenino palaikų sąsajų su religinėmis relikvijomis, jie paskelbė, kad už kūno konservavimą ir išlaikymą atsako sovietų mokslas ir mokslininkai.

Galiausiai vadovai sutarė išbandyti anatomo Vladimiro Vorobjovo ir biochemiko Boriso Zbarskio sukurtą eksperimentinę balzamavimo techniką. Pirmasis balzamavimo eksperimentas tęsėsi nuo 1924-ųjų gegužės iki liepos galo. Šias pastangas apsunkino tai, kad Lenino skrodimą atlikę chirurgai jau buvo perpjovę didžiąsias arterijas ir kitas kraujagysles. Nepažeista kraujotakos sistema būtų leidusi tiekti balzamavimo skystį po visą kūną.

Lenin Lab mokslininkai sukūrė mikroinjekcijų techniką, kai adatomis balzamavimo skystis sušvirkščiamas į atskiras kūno dalis, daugiausiai į vietas, kur jau buvo pjūviai ar randai nuo ankstesnių gydymų, sako Yurchakas. Jie taip pat sukūrė dvisluoksnį guminį kostiumą, kad išlaikytų ploną balzamavimo skysčio sluoksnį prie Lenino kūno per viešą demonstravimą; paprastas kostiumas apvelkamas ant guminio. Kūnas balzamuojamas iš naujo kas antrus metus; tada kūnas panardinamas į atskiras glicerolio tirpalo, formaldehido, kalio acetato, alkoholio, vandenilio peroksido, acto rūgšties tirpalo ir natrio acetato vonias. Kiekviena sesija trunka maždaug pusantro mėnesio.

Tokios varginančios procedūros smarkiai lenkia įprastus balzamavimo metodus, naudojamus kūno išsaugojimui laidotuvėms ir medicinos mokslams. „Balzamavimui dažniausiai naudojamas formaldehido ir alkoholo arba vandens mišinys, vadinamas formalinu,“ sako Sue Black, Škotijos Dundee universiteto Anatomijos ir žmonių identifikavimo centro direktorė. „Jis gerai išsaugo ir turi geras priešgrybelines savybes. Taip balzamuoti kūnai gali išbūti dešimtmečius.“

Tiek įprastiniai, tiek Lenin Lab balzamuotojai turi keletą bendrų užduočių, paaiškina Black. Kūnus reikia saugoti nuo išdžiūvimo, kad jie neimtų mumifikuotis. Formalino naudojimas gali pakeisti žmogaus audinių spalvą į „konservuot tuno,“ todėl balzamuotojai naudoja balzamavimo skystį su dažikliais, kad velionio spalva būtų sveikai rausva. Laidotuvių balzamuotojai atsisveikinimo su velioniu ceremonijoms taip pat naudoja kosmetiką.

Bet formaline laikomi kūnai ilgainiui praranda spalvą, pasidaro kieti ir trapūs. Moderni alternatyva, vadinamasis Thiel švelnaus fiksavimo metodas, derina įvairius skysčius – taip pat ir nitratus, siekiant išlaikyti natūralią audinių spalvą, tekstūrą ir lankstumą. Toks metodas naudingas medicininiam švietimui ir mokymams. „Plastinacijos“ technika, kurią išpopuliarino Body Worlds parodos visame pasaulyje, pakeičia kūno skysčius polimerais ir transformuoja kūnus į kietas, statiškas, laike sustingusias skulptūras.

Nors tokiais moderniais būdais Lenin Lab naudotis negalėjo, tarkime, plastinacijos technika šiaip ar taip nebūtų priimtina, kadangi sukelia nenatūralų saugomų kūnų sustingimą. Kad būtų išlaikoma nepakitusi Lenino kūno būklė, prižiūrėtojai turi nuolat palaikus prižiūrėti ir kartais netgi pakeisti dalis, kreipdami ypatingą dėmesį detalėms. Dirbtinės blakstienos pakeitė tikras Lenino blakstienas, kurios buvo pažeistos per pradines balzamavimo procedūras. Laboratorijai teko susitvarkyti su kai kurių Lenino kūno dalių forma ir raukšlėmis, ypač iš pradžių. Mokslininkai sukūrė dirbtinės odos lopus, kai 1945 metais dingo dalis Lenino pėdos odos. Jie pertvarkė Lenino nosį, veidą ir kitas kūno dalis, atkurdami jų originalią tekstūrą ir išvaizdą. Formavimo medžiaga iš parafino, glicerino ir karoteno pakeitė didžiąją odos riebalų dalį, siekiant išlaikyti originalų odos „peizažą“.

Aktyviausios balzamavimo veiklos metais, nuo šeštojo iki devintojo dešimtmečio, laboratorijoje dirbo iki 200 žmonių, kurie tyrinėjo nuo odos ląstelių senėjimo iki iki odos persodinimo metodų, sako Yurchakas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, griuvus Sovietų sąjungai, institutas laikinai neteko valstybinio finansavimo Union, bet išliko iš asmeninių paaukojimų, kol valstybiniai pinigai grįžo, nors ir kuklesni, nei anksčiau.

Rinkdamas medžiagą knygai, Yurchakas išsiaiškino, kad Lenin Lab pastangos turėjo netgi medicininį pritaikymą. Viena technika padarė įtaką specialios įrangos, skirtos palaikyti donoro inkstų kraujotaką per transplantaciją, sukūrimui. Dar laboratorijos veteranas Jurijus Lopukhinas su keletu kolegų devintojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė „neinvazinį trijų lašų testą“, skirtą matuoti cholesterolį odos audinyje. Rusų išradimas 2002 metais gavo patentą ir buvo Kanados kompanija PreVu jį komercializavo kaip „pirmąjį ir vienintelį pasaulyje neinvazinį odos cholesterolio testą“ pacientų priežiūrai namuose. Štai toks Lenino palikimas, apie kurį nei sovietai, nei Vakarai prieš šimtą metų nė nesapnavo.

Jeremy Hsu
www.scientificamerican.com