Mokslo ir technologijų pasaulis

Jie į Mėnulį nuskraidintų per 4 val., o kelionė prie Saulei artimiausios Kentauro Alfos sistemos su tokiais varikliais truktų ne keliasdešimt tūkstančių metų, o tik apie šimtmetį. Maža to, kada nors ateityje ši technologija galbūt bus ištobulinta taip, kad tokie varikliai viršytų šviesos greitį ir fantastinės kelionės į kitas galaktikas taptų tikrove.

Varikliai veikia elektromagnetinio poveikio pagrindu – elektros energija paverčiama reaktyvine galia, ir erdvėlaiviui nebereikia standartinio raketinio kuro. Pagal klasikinės fizikos dėsnius, tai nėra įmanoma, nes pažeidžia inercijos tvermės dėsnį (angl. - law of conservation of momentum). Bendrai kalbant, šis dėsnis apibrėžia tokį dalyką: jei sistema nepatiria išorinio poveikio, sistemos inercija yra pastovi.

EmDrive – hipotetinė raketinių variklių sistema, kurią 2000 m. pasiūlė britų inžinierius Rogeris Shawyeris. Jos veikimo principas toks: magnetronai generuoja mikrobangas. Jų energija kaupiama specialioje siaurėjančioje uždaroje metalinėje patalpoje, prie kurios prijungtas rezonatorius. Taip variklis generuoja trauką. Kad magnetronai generuotų mikrobangas, reikia elektros energijos šaltinio. Šią būtų galima gauti konvertuojant saulės energiją. Taigi, kosmose tokiam varikliui nereikėtų jokių raketinių degalų – nei naudotis, nei gabentis, nei gaminti.

Pirmieji R. Shawyerio idėją įgyvendinti mėgino kinai. 2009 m. kinų inžinierių brigada sukūrė 720 miliniutonų traukos galios variklį, kurio pakako palydovui. Vis dėlto rezultatai buvo vertinami kontraversiškai ir beveik niekas netikėjo, kad kinams pavyko tokį variklį pasigaminti.

Pernai Pensilvanijos mokslininkas Guido Fetta su kolegomis iš NASA Eagleworks publikavo straipsnį, kuriame pristatė savo modelį "Cannae Drive". Ši sistema generuoja tik 30-50 mikroniutonų (mažiau nei tūkstantoji dalis šiuolaikinių joninių variklių galios).