Mokslo ir technologijų pasaulis

Vakarų radijo transliacijos Šaltojo karo metais buvo veiksmingas antisovietinės politikos įgyvendinimo instrumentas – šitaip buvo vykdomos psichologinio poveikio operacijos, LRT Radijui sako humanitarinių mokslų daktarė Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė.

„Dabar mums tai skamba kaip sąmokslo teorijos, bet radijas turėjo transliuoti informaciją ir aštriai kritikuoti komunistinę santvarką bei sovietų valdžią siekiant sukelti žmonių nepasitenkinimą“, – teigia disertacijos „Vakarų radijo transliacijos į Sovietinę Lietuvą 1950–1990 m.“ autorė.

Tačiau, pastebi ji, net ir Laisvės radijo ar Laisvosios Europos radijo veikla buvo griežtai kontroliuojama, kad kritika nesukeltų ginkluoto pasipriešinimo: „Pavyzdžiui, redakcijose netgi būdavo cenzoriai, kurie stebėjo, koks žodynas vartojamas. Tarkim, kai Lietuvoje prie Adomo Mickevičiaus paminklo prasidėjo mitingai ir kiti neramumai, buvo sąrašas draudžiamų vartoti žodžių, tokių kaip „nacionalistas“, „sukilimas“, „priešintis“.

– Kodėl susidomėjote tokia tema?

– Man stažuojantis Stanfordo universitete, vienas profesorius parodė tik ką Huverio institutui perduotą didžiulę Laisvosios Europos radijo kolekciją, kurioje buvo labai daug įdomių su Baltijos šalimis susijusių dokumentų, anksčiau niekieno nežiūrėtų ir netyrinėtų. Pradėjusi žiūrėti pirmas bylas, pamačiau, kad Lietuvoje ši tema visiškai nenagrinėta, yra visai nauja ir, mano manymu, itin svarbi, nes radijo transliacijos JAV vyriausybei ir kitoms Vakarų šalims padėjo ideologinėje kovoje su komunizmu.

– Daugiausia dėmesio skiriate Laisvės radijui ir Laisvosios Europos radijui. Kokia jų sukūrimo istorija?

– Laisvosios Europos radijas buvo įsteigtas netrukus po Antrojo pasaulinio karo, kai JAV vyriausybė pamatė, kad reikia suvaldyti begalę šalyje atsiradusių imigrantų. Taip pat buvo suvokta komunizmo grėsmė ir ieškota priemonių, kaip su ja kovoti. Laisvosios Europos radijas transliavo į satelitines respublikas – Vengriją, Čekoslovakiją, Lenkiją, Rumuniją, Bulgariją. 1948 m. buvo priimtas sprendimas transliuoti ir į Baltijos šalis, bet paskui šių planų atsisakyta.

Viena priežastis – informacijos, kas vyksta Baltijos šalyse, trūkumas. Antra – neaiški geopolitinė situacija, nes Baltijos šalys priklausė Sovietų Sąjungai, tad bet kokius veiksmus jos teritorijoje sovietinė valdžia būtų traktavusi kaip agresyvius.

Laisvės radijuje pirma laida lietuvių kalba pasirodė 1975 m. Taigi net 25 metus šios radijo stotys į Lietuvą netransliavo.

– Kokia buvo šių radijo stočių paskirtis?

– Valstybės departamentas ir CŽV – dvi institucijos, kurios iš pradžių vadovavo šių radijo stočių politikai, – numatė, kad turi būti vykdomos psichologinio poveikio operacijos. Dabar mums tai skamba kaip sąmokslo teorijos, bet radijas turėjo transliuoti informaciją ir aštriai kritikuoti komunistinę santvarką bei sovietų valdžią siekiant sukelti žmonių nepasitenkinimą. Tiek Laisvės radijas, tiek Laisvosios Europos radijas išgyveno visokių išbandymų.

Tarkim, 1956 m. Laisvosios Europos radijas sulaukė kaltinimų, kad per įvykius Vengrijoje transliavo nepatikrintą informaciją, kalbėjo per griežtu tonu, ir pripažino, kad skatino žmones priešintis, imtis ginklo. Pamokos buvo išmoktos – per Prahos įvykius 1968 m. Laisvosios Europos radijas sulaukė kritikos, kad įvykius nušvietė pernelyg švelniai. Taigi šios radijo stotys turėjo kritikuoti, skatinti žmonių pasipriešinimą, tačiau paskui, siekiant nesukelti ginkluoto pasipriešinimo, buvo taikomos griežtos taisyklės – su komunistine propaganda turėjo vykti ideologinė kova.

CŽV dalyvavimas šių radijo stočių veikloje nuo JAV visuomenės buvo slepiamas iki 1971 m., kai tas faktas iškilo su didžiuliu skandalu. Kongrese netgi buvo svarstoma jas uždaryti, bet, pripažinus, kad tai veiksminga priemonė kovojant su sovietine propaganda, nuspręsta finansavimą perduoti Kongresui (iš pradžių slapta finansavo CŽV). Tada pasikeitė radijo stočių veiklos kryptis – jos buvo priskiriamos nebe slaptosioms operacijoms, o viešosios diplomatijos priemonėms.

Stočių veikla visada buvo griežtai kontroliuojama, pavyzdžiui, redakcijose netgi būdavo cenzoriai, kurie stebėjo, koks žodynas vartojamas. Tarkim, kai Lietuvoje prie Adomo Mickevičiaus paminklo prasidėjo mitingai ir kiti neramumai, buvo sąrašas draudžiamų vartoti žodžių („nacionalistas“, „sukilimas“, „priešintis“).

– „Amerikos balsas“ buvo oficialus, o Laisvės radijas ir Laisvosios Europos radijas – ne, bet valdžia vis tiek kišosi. Taigi kiek radijas turėjo laisvės ir kaip tai atsiliepdavo laidoms?

– Esminis skirtumas tarp „Amerikos balso“ ir Laisvosios Europos radijo bei Laisvės radijo buvo tas, kad pastarosios dvi stotys buvo įsteigtos 1950 m. kaip viešosios organizacijos, o JAV vyriausybės vaidmuo buvo užslėptas. Tai esą buvo iniciatyva buvusių aukštų JAV pareigūnų, turtingų žmonių, anksčiau užėmusių aukštus postus. Iš JAV gyventojų netgi buvo renkami pinigai (vadinamieji „tiesos doleriai“) joms finansuoti.

Kišimasis buvo toks, kad speciali komisija, sudaryta iš Valstybės departamento, prezidento administracijos ir radijo vadovybės atstovų bei CŽV direktoriaus, sprendė, kur, kiek ir kokio pobūdžio laidas transliuoti. O „Amerikos balsas“ buvo oficiali radijo stotis, kuriai irgi buvo taikomi apribojimai, ką galima sakyti, kokiu tonu kalbėti. Ir, žinoma, „Amerikos balsas“ taip pat negalėjo prasilenkti su oficialia JAV užsienio politika.

– Kiek įtakos transliacijoms turėjo užsienio lietuviai?

– Lietuviai išeiviai dėjo be galo pastangų, nuolat kėlė klausimą, kada bus pradėtos Laisvosios Europos radijo transliacijos. Reikia paminėti, kad Laisvės radijas transliavo tik į Sovietų Sąjungos respublikas, todėl lietuvių išeiviai nenorėjo jo transliacijų – taip esą būtų pripažįstama, kad Lietuva yra Sovietų Sąjungos dalis.

Siekiamybė buvo Laisvosios Europos radijas, transliavęs Europai. Mačiau dokumentus, patvirtinančius, kad mūsų išeiviai nuolat kėlė tą klausimą. Pavyzdžiui, Kongreso nario laiške radijo vadovybei parašyta, kad baltai tikrai moka užsiimti lobizmu ir kad jis žavisi jų lobistiniais sugebėjimais. Tad manau, kad lietuvių išeivių vaidmuo buvo svarbus.

– Kas radijuje pasikeitė vykstant atgimimui, Sąjūdžiui?

– Tarkim, „Amerikos balsas“ pradėjo taikyti telefoninę žurnalistiką, buvo kalbinami lietuviai, tokie kaip Sadūnaitė, lietuvių kalba. Visuomenei, kuri ilgai gyveno informaciniame vakuume, išgirsti tokią informaciją tuo metu buvo labai svarbu. Laisvosios Europos radijui buvo uždrausta pranešti, kur ir kada vyks koks mitingas, kad žmonės nebūtų skatinami eiti į gatves, priešintis. Bet „Amerikos balsas“ pranešdavo, žmonės informaciją sužinodavo laiku, lietuvių kalba buvo nuolat ir atvirai akcentuojama, kad Lietuva okupuota, pranešama apie Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes. Dar reikia paminėti, kad nuo 1988 m. pabaigos radijo stotis nustota slopinti, tad informacija buvo visiškai buvo prieinama.

– Kaip buvo bandoma išsiaiškinti, kas klauso tų radijo stočių, kiek jos pasiekiamos?

– Laisvosios Europos radijo vadovybė tam skyrė daug dėmesio, nors viešos apklausos buvo neįmanomos. Todėl Europoje buvo sukurtas didžiulis tinklas institutų, kurie apklausė iš Sovietų Sąjungos respublikų, įskaitant Lietuvą, Latviją ir Estiją, išvykusius asmenis (žinoma, per neoficialų pokalbį žmonės dažniausiai nesuprasdavo, ko jų klausia). Ataskaitose buvo nurodoma amžiaus grupė, veikla, klausymo tikslai, požiūris į Vakarų radijo laidas. Informacija buvo kaupiama ir apdorojo Masačusetso institute, kuris tam buvo sukūręs specialią mašiną – Sovietų Sąjungos auditorijos simuliantą.

Kai 1989 m. Sovietų Sąjungoje buvo atlikta pirma visuomenės apklausa, pasirodė, kad duomenys visiškai teisingi. Vakarų radijo auditorijos analizės tyrimai parodė, kad Lietuvoje pagrindinis klausytojas yra vidutinio amžiaus (40–50 metų) vyras, dažniausiai turintis aukštąjį išsilavinimą, miestietis. KGB, kuri taip pat rinko tokią informaciją, ataskaitose nurodoma, kad pagrindinė auditorija Lietuvoje buvo jaunimas.

– Ar Lietuvos klausytojai skyrėsi nuo kitų Sovietų Sąjungos valstybių klausytojų?

– Tikrai skyrėsi. Visų pirma lietuviai buvo patys imliausi Vakarų radijo stočių vartotojai. Jie siekė gauti informacijos ir sužinoti apie gyvenimą Vakaruose, nes ten turėjo daug giminių. Kitos Sovietų Sąjungos respublikos gyvenimu Vakaruose ar informacija tiek nesidomėjo. Tautinių, istorinių laidų lietuviai, latviai ir estai taip pat klausė daugiau.

– Kokių priemonių, be slopinimo, Sovietų Sąjunga dar ėmėsi kovodama prieš Vakarų radijo transliacijas?

– Pagrindinė ir labai brangiai kainuojanti – būtent Vakarų radijo signalo slopinimas. Tam buvo statomi specialūs bokštai. Buvo diferencijuojama, kokios radijo stotys pavojingiausios, – tarkim, Laisvosios Europos radijas ir Laisvės radijas visada buvo priskiriami juodajai propagandai, taigi slopinami netgi triukšmu. „Amerikos balsas“ buvo priskiriamas pilkajai propagandai ir slopinamas selektyviai – pirmais metais saugumo pareigūnas klausydavosi radijo laidos ir, išgirdęs kažkokį antisovietinį turinį, visiškai nuslopindavo signalą.

Vatikano radijas, kaip nepavojingas, nuo 8-ojo dešimtmečio jau buvo neslopinamas, todėl Lietuvoje turėjo labai didelę auditoriją. O saugumas nuolat rinko duomenis apie Vakarų radijo klausytojus ir tai ateityje turėdavo neigiamų pasekmių.

– Ar įmanoma pasakyti, kokią įtaką Lietuvai ir visai Sovietų Sąjungai turėjo transliacijos iš Vakarų?

– Kalbant apie kovą dėl protų ir širdžių, Vakarų radijo transliacijos darė didelę įtaką, nes nuolat ir laiku pateikiama informacija, kurią sovietų valdžia nuo gyventojų slėpė, skatino kritinį mąstymą (pavyzdžiui, kodėl sovietinėje erdvėje sakoma, kad komunizmas jau pastatytas, o Vakarų radijas teigia atvirkščiai). Antra, nuolat primenama Lietuvos istorija, iškilmingi įvykiai, išeivių veikla irgi skatino nepamiršti tautinės savimonės ir ją palaikė per visą laikotarpį.

Indrė Urbaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“