Mokslo ir technologijų pasaulis

Holivudas mėgsta rodyti įspūdingas katastrofas, tad retas besugebės paskaičiuoti, kiek kartų ekrane matė JAV niokojančią stichiją. Mokslininkai ir logikos turintys žiūrovai gali juoktis, tačiau ir jiems kartais sunku pasakyti, ar tai, ką mato ekrane, galėtų vykti iš tikrųjų. Neseniai pasaulį sukrėtė dar viena tikra tragedija – žemės drebėjimas Nepale nusinešė daugiau nei 8,7 tūkst. žmonių gyvybę, sugriovė šalies sostinės Katmandu senamiestį ir paliko daugiau kaip 100 tūkst. žmonių be stogo virš galvos. Holivudas į tai reagavo akimirksniu – įbaiminti žiūrovai puikus pajamų šaltinis.

Ruošdamiesi naujo filmo „San Andreas“ premjerai, prodiuseriai nusprendė pakeisti savo reklamos kampaniją. Jie sako siekiantys mažiau įžeisti nelaimės paliestus žmones ir informuoti visuomenę, kaip išvengti panašių nelaimių.

Tačiau, nors ir skamba žiauriai, katastrofas vaizduojančių filmų autorius tikros nelaimės priverčia trinti rankas. Įsibaiminę žiūrovai yra pati geriausia žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ir pasaulio pabaigas kuriančių režisierių publika.

Baugina milžiniškas dydis

Pastaruoju metu mokslu šiek tiek besidomintys, tačiau labiau į sąmokslo teorijas linkę amerikiečiai ir vėl apimti panikos. Šįkart jų baimę paskatino naujos mokslininkų išvados dėl ugnikalnio, esančio po Jeloustouno nacionaliniu parku, dydžio.

Jau seniai žinoma, kad šis parkas yra susiformavęs milžiniško, tačiau jau senokai miegančio, ne kelių, o dešimčių kilometrų pločio ugnikalnio kalderoje – kraterio paliktame slėnyje. Tai vienas didžiausių ugnikalnių pasaulyje, nors po geizeriais garsėjantį Jeloustouno nacionalinį parką vaikštantys žmonės dažnai to nė nesuvokia.

Populiaraus mokslo mėgėjų kraują kaitina ir žinia, kad Jeloustouno ugnikalnis išsiveržė jau tris kartus maždaug 600 tūkst. metų intervalu. Pastarasis išsiveržimas įvyko prieš 640 tūkst. metų, tad baiminamasi, kad kito išsiveržimo galima sulaukti bet kuriuo metu.

Vulkanologai teigia, jog tikimybė, kad Jeloustouno ugnikalnis sukels pragarą Žemėje, yra vos 1 iš 700 tūkst.

Galima palyginti: tikimybė, kad šiandien jus suvažinės automobilis, yra 1 iš 5 tūkst.

Kada bus išsiveržimas?

Vis dėlto žmonių nerimą ir vaizduotę skatina nežinia: kada ir kodėl turėtų įvykti Jeloustouno išsiveržimas, mokslininkai negali paaiškinti. Aišku tik viena – anksčiau ar vėliau katastrofiškas išsiveržimas įvyks.

Tačiau atlikę naują tyrimą mokslininkai susidarė tikslesnį vaizdą dėl galimos Jeloustouno keliamos grėsmės. Jutos universiteto mokslininkai gegužės pradžioje pristatė nuoseklų Jeloustouno „vamzdyno“ modelį.

Suprantama, kodėl šis tyrimas amerikiečius iš Vajomingo valstijos privertė šiek tiek sunerimti, – vulkanologų teigimu, po nacionaliniu parku egzistuoja anksčiau neužfiksuotas magmos rezervuaras, dydžiu smarkiai lenkiantis iki šiol tirtas ertmes.

Gigantiškas kiekis magmos galėtų užpildyti Didįjį Kanjoną daugiau nei 11 kartų. Anksčiau ištirta magmos ertmė buvo prilyginta tik 2,5 Didžiųjų Kanjonų tūriui. Kuo daugiau magmos rezervuare, ypač skystos, tuo didesnė katastrofiško išsiveržimo tikimybė.

Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad Jeloustouno požemių atradimai nereiškia, kad snaudžiantis superugnikalnis yra arčiau išsiveržimo, nei buvo manoma anksčiau: spėjama, kad skystos, išsiveržti galinčios magmos rezervuare tėra iki 15 proc., o milžiniško išsiveržimo sąlyga – 40 proc. tokios magmos.

Kitaip sakant, virdulyje vanduo dar neužvirė. Bent jau taip mano mokslininkai. Tačiau sąmokslo teorijomis tikintiems žmonėms tai nė motais – valdžia esą slepia tikrąją padėtį, mat suvokimas, kad gresia siaubinga katastrofa, pakurstytų paniką.

Kaitina kūrėjų vaizduotę

Mokslininkų raminimai dažniausiai neveikia ir dėl to, kad kino ekranuose amerikiečiai jau nekart matė, kaip Jeloustouną praryja lavos upės. 2009 metais išleistame filme „2012“ vaizduojama majų išpranašauta pasaulio pabaiga, kurios vienas šauklių yra ir Jeloustouno išsiveržimas.

Aktorius Woody Harrelsonas jame vaidina radijo laidų vedėją, dirbantį Jeloustouno nacionaliniame parke ir mėginantį visus perspėti dėl neišvengiamos katastrofos.

Vaizdingoje, bet mokslininkus prajuokinusioje scenoje kitas herojus nameliu ant ratų bando pabėgti išsiveržus superugnikalniui laviruodamas tarp besilydančių akmens riedulių, nors žemė jam už nugaros smenga į bedugnę. 2012 metų gruodžio mėnesį pranašauti kataklizmai taip ir neįvyko.

Kaip ir neįvyko šią savaitę kai kurių seismologų prognozuotas galingas žemės drebėjimas Kalifornijoje – lyg tyčia tuo metu, kai pasirodė tokią katastrofišką stichiją vaizduojantis filmas.

Pasirodžius tokiems perspėjimams – ar tai būtų tik Holivudo išmonė, ar netyčia leptelėjus mokslininkams – šiuolaikinė visuomenė suklūsta ir ima nerimauti.

Jeloustouno ugnikalnio stebėjimo centrui vadovaujantis Jacobas Lowersternas pasakojo, kad artėjant 2012-ųjų gruodžiui ne tiek ir daug žmonių skambindavo paklausti, ar ugnikalnis tikrai išsiverš.

„Palyginti su tuo, kas vyko pastarąjį dešimtmetį, tai manęs visai nenustebino. Didžiausias sujudimas dėl pasaulio pabaigos kilo 2010 ir 2011 metais, kai apie tai buvo kuriama daugiausia vaidybinių ir dokumentinių filmų“, – kalbėjo J.Lowersternas.

Daugybėje filmų – nuo moksliškai įdomių iki akivaizdžiai absurdiškų – bandoma parodyti, kas nutiktų, jeigu išsiveržtų Jeloustouno superugnikalnis.

„Mokslininkams jis žinomas kaip pats pavojingiausias ugnikalnis Žemėje. Jums jis geriau žinomas kaip Jeloustounas“, – dramatiškai skelbė kito 2005 m. sukurto televizijos filmo „Superugnikalnis“ („Supervolcano“) reklama.

Raminimai nepadeda

Tokiais dramatiškais reklaminiais šūkiais besipuikuojantys filmai skatina žiūrovus tikėti, kad visa tai, ką jie mato, gali nutikti.

Pusiau vaidybinę dokumentiką primenantis filmas „Superugnikalnis“ atskleidė, kaip vyktų Jeloustouno išsiveržimas: iš pradžių pasirodytų nerimą keliančių ženklų – pavyzdžiui, dujų išsiveržimas.

Vėliau imtų drebėti žemė, iš Jeloustouno nacionalinio parko imtų masiškai trauktis artėjančią stichiją jaučiantys gyvūnai. Galiausiai mokslininkai fiksuotų harmoninius virpesius – reguliariai pasikartojančius žemės drebėjimus, rodančius, kad susikaupė milžiniškas spaudimas, o judanti magma išsiverš.

Katastrofos mastas priklausytų nuo to, kokio dydžio bus išsiveržimas, – ar magma veršis pro vieną, ar gerokai baisesnis variantas – iš karto net pro kelis kraterius.

Dramatiškas filmas buvo toks tikroviškas, kad susirūpinę žmonės JAV geologijos tarnybą užvertė laiškais ir skambučiais.

Tokiu atveju net nepadėjo ir mokslininkų raminimai, kad kol kas nėra jokių duomenų, kad didžiausias miegantis superugnikalnis gali išsiveržti.

Sąmokslo teorijų fanatikus skatina keisčiausi gandai. Socialiniuose tinkluose nuvilnijo banga nepatvirtintų gandų apie neva valdžios slepiamus po žeme vykstančius siaubingus procesus ar uždaromus kelius į nacionalinio parko teritoriją.

Pavyzdžiui, kaip skelbia „Idaho State Journal“, prieš metus internete ėmė sklisti vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota neva dėl artėjančios katastrofos vykstanti Jeloustouno bizonų evakuacija.

Parko atstovai vėliau patikino, kad keliu kaip patrakusi bėganti bizonų banda iš tikrųjų juda į parko centrą, o ne nuo jo, tačiau fanatikų neįtikino ir tai.

Pragariškos pasekmės

Problema, kuri kamuoja su įsibaiminusiais filmų žiūrovais susiduriančius mokslininkus, yra tai, kad labai sunku iš tikrųjų paaiškinti, kaip atrodytų superugnikalnio išsiveržimas.

Pastarasis superugnikalnio išsiveržimas įvyko daugiau negu prieš 70 tūkst. metų dabartinės Indonezijos teritorijoje. Tuomet išsiveržęs Tobos superugnikalnis vos nesunaikino žmonijos, o planetą užklojęs pelenų sluoksnis panardino Žemę į dešimtmetį trukusią žiemą. Dabar buvusio Tobos ugnikalnio vietoje yra milžiniškas ežeras su sala, o jos kraštai – griuvusios kalderos liekanos.

„Niekas nėra matęs superugnikalnio išsiveržimo, apie tai jokių duomenų nepaliko anksčiau gyvenę žmonės. Pastarąjį kartą Jeloustounas išsiveržė tada, kai Šiaurės Amerikoje dar nebuvo žmonių“, – sakė Aidaho universiteto Geologijos departamento vulkanologė Shannon Kobs Nowatniak.

Kai tai įvyko prieš 640 tūkst. metų, ugnikalnio išspjautų pelenų debesis buvo toks milžiniškas, kad užklojo teritorijas iki pat Misisipės upės. Galima palyginti: jeigu toks krateris būtų atsivėręs Vilniaus senamiestyje, pelenų sluoksnis būtų užklojęs teritoriją iki pat Barselonos.

Dėl milžiniškų išsiveržimų į atmosferą išsiveržę pelenai suka ratus aplink žemę ir užtemdo saulę. Žmonės tai jau matė nesyk. Antai šįmet sukako lygiai du šimtmečiai nuo Tamboros ugnikalnio Indonezijoje išsiveržimo.

Tada Šiaurės pusrutulį užklojo tokia pelenų skraistė, kad kiti – 1816 – metai buvo praminti metais be vasaros.

Per juos vidutinė oro temperatūra nukrito 0,4–0,7 laipsnio. Europoje žuvo daug grūdinių kultūrų, kilo badas. Kritus šimtams arklių reikėjo kito būdo keliauti, o tai paskatino dviračio išradimą.

Lygiai taip pat, jeigu išsiveržtų Jeloustouno ugnikalnis, žmonija susidurtų ne tik su metais be vasaros, bet ir rimtesnėmis problemomis.

Užtenka palyginti tai, kiek pelenų ugnikalnis gali išmesti į atmosferą.

1815 m. Tambora į atmosferą išspjovė apie 41 kubinį kilometrą kietųjų akmens dalelių.

Galima palyginti – prieš penkerius metus aviaciją visame žemyne sutrikdęs neištariamo pavadinimo Ejafjadlajokudlio ugnikalnis Islandijoje išspjovė „vos“ 0,18 kubinio kilometro pelenų. Bet to užteko, kad būtų sutrikdytas oro susisiekimas ir Europoje kiltų chaosas.

Tankesni negu įprastai vulkaniniai pelenai gali pakenkti lėktuvų varikliams, ir ne tiktai.

Vos kelių centimetrų vulkaninių pelenų sluoksnis gali sugriauti namo stogą. Iš kur mes tai žinome? Tereikia pažvelgti į amžiams sustingusių Pompėjos žmonių fizionomijas – jie po 4 kubiniais kilometrais pelenų buvo palaidoti savo namuose 79 metais išsiveržus Vezuvijaus ugnikalniui.

Jeloustounas savo ruožtu aplink planetą suktis paleistų net 1000 kubinių kilometrų pelenų. Todėl turbūt nenuostabu, kad katastrofų kūrėjai vis dar gali vien šia mintimi priversti žiūrovus salėje įsitempus sėdėti ant paties kėdės krašto.