Mokslo ir technologijų pasaulis

Ar skaitant šį straipsnį šalia Jūsų stovi vandens stiklinė? Jei ne – tai bėkite jos įsipilti ir atsigerkite. Greičiausiai į Jūsų kūną nutekėjo kalcis, magnis ir šiek tiek natrio bei sulfatų. Tik skonio receptoriai jų greičiausiai neužfiksavo. Kaip teigia buvęs ilgametis Vilniaus Gedimino technikos universiteto Chemijos katedros docentas dr. Juozas Jankauskas, vien pagal vandens skonį negalima spręsti nei apie jo sudėtį, nei apie kokybę.

Tai nereiškia, kad vandens sudėtis neturi įtakos vandens skoniui – vandens skonis priklauso būtent nuo jame esančių mineralų ir jų koncentracijos. „Vieni jų suteikia vandeniui gerą skonį, o kiti mineralai arba tam tikras jų santykis suteikia vandeniui sūrumo ar kartumo.

Tačiau visuotinai sutariama, jog skaniausias ir sveikiausias vanduo yra tas, kuriame yra nemaži kiekiai kalcio ir magnio hidrokarbonatų“, – pasakoja chemikas. Daugeliui turbūt žinoma, kad kalcis ir magnis yra labai naudingi žmogaus organizmui: kalcis reikalingas kaulų stiprumui, o magnis – raumenų ir širdies veiklai palaikyti. Toks vanduo yra beskonis, bespalvis ir bekvapis.

Skonis – dar ne viskas

Jei vanduo atrodo sūrus, greičiausiai jame yra daugiau kaip 400mg/l chlorido jonų (tai atitinka 659 mg/l valgomosios druskos). „Šį vandens ragavimo tyrimą esame atlikę ir su studentais – esant tokiam kiekiui natrio druskų vandenyje daugelis jaučia sūrumą, o esant mažesnei koncentracijai, sūrumo greičiausiai nebepajaustumėte”, – sako J. Jankauskas. Dėl šios priežasties Lietuvos geriamojo vandens higienos normoje numatyta, kad chlorido jonų koncentracija vandenyje negali viršyti 250mg/l.

Centralizuotai tiekiamame geriamajame vandenyje chloridų koncentracijos neviršija leistinų higienos normų. Taip pat vandenyje iš čiaupo leistinų koncentracijų neviršija nei vienas toksinis elementas, kuris galėtų pakenkti žmogaus sveikatai.

Toks pat reikalavimas keliamas ir sulfatų jonams, kurie vandeniui suteikia kartumo – paprastai žmogus jį pradeda jausti, kuomet vandenyje sulfatų koncentracija siekia ar viršija 400–450 mg/l. Nemalonų skonį vandeniui suteikia didesnės geležies ir mangano jonų koncentracijos, o gerą skonį – jau minėti kalcio hidrokarbonatai.

Jei jau skonio receptoriai gali pajusti, kad vandenyje yra vienų ar kitų medžiagų daugiau, gal pagal juos taip pat galime spręsti, ar vanduo yra tinkamas gėrimui? „O, tai būtų didelė svajonė! Deja, paragavus vandens kokybės niekaip neįmanoma nustatyti, tam reikia atlikti vandens cheminę analizę”, – patikina docentas ir paaiškina, kad vandenyje esantys medžiagų kiekiai tiesiog per maži, kad būtų galima juos nustatyti remiantis vien skoninėmis savybėmis.

Vandens ozonavimas – ne panacėja

Pašnekovas sklaido mitus, esą šaltinio vanduo – visuomet geras ar netgi pats geriausias. „Šulinio vandenys irgi gali būti visokie. Įsivaizduokite, kas būna, kaiį šulinį subėgantys paviršiniai vandenys prateka pro stipriai tręšiamas ganyklas, fermas ar lauko tualetus“, – išvadą patiems skaitytojams leidžia pasidaryti chemikas.

O kaip su naujomis vandens „rūšimis“ – jonizuotu, ozonuotu ir dar kitokiais vandenimis? Chemikas atviras: visa tai yra tik akių dūmimas mažiau apsiskaičiusiems žmonėms. „Visi tokie eksperimentai gali duoti ir priešingą reakciją – pavyzdžiui, vandens ozonavimas, kai ozonas yra labai kenksminga medžiaga. Išgėrus ozonuoto vandens, jis savo ardantį darbą pradeda jau burnos ertmėje.

Visa laimė, kad vykdant vandens ozonavimą, vandenyje jo koncentracija nėra didelė ir didesnės žalos jis organizmui padaryti tiesiog negali. Tačiau aš asmeniškai bandžiau vandenį ozonuoti ir tame kambaryje ėmė vysti gėlė. Taigi klausimas, ar sau daugiau padedame, ar kenkiame“, – teigia J. Jankauskas ir pataria neieškotų stebuklų ten, kur jų neturėtų būti.