Mokslo ir technologijų pasaulis

Aukštojo mokslo diplomas dažniausiai terodo vieną – tu turėjai galimybę lankyti universitetą ir kažko išmokti, bet tai visai nereiškia, kad žmogus to ir išmoko, tvirtina „Baltic Education Cluster“ prezidentas Marius Pareščius.

Jo teigimu, darbdaviams aukštąsias mokyklas vos baigusius žmones dažnai tenka mokyti iš naujo.

„Dabar dažniausiai būna taip, kad ateina žmogus, ką tik baigęs aukštąjį mokslą, ir sako – noriu uždirbti 1 tūkst. eurų „į rankas“, esu baigęs magistrantūrą. Jo paklausi labai paprastai – kiek turi praktinių žinių. Jis praktinių žinių neturi. Tokiu atveju darbdavio klausimas turėtų būti labai paprastas – kokius pinigus jūs mums mokėsite už tai, kad jus išmokytume praktinių žinių“, – LRT Radijui sako M. Pareščius.

Jam antrina ir jaunas verslininkas Dovydas Reinikevičius, pastebintis, kad aukštasis mokslas kartais gali ne tik nepadėti, bet ir trukdyti, nes tiesiog užima per daug laiko. Tam, kad galėtų toliau vystyti savo verslą, jaunuolis metė mokslus.

Tačiau su tuo nesutinka dėstytojas fotografas Martynas Zaremba, pats mokykloje turėjęs sunkumų, bet dabar įsitikinęs – mokytis reikia.

M. Parečius: toks aukštasis mokslas – valstybės pinigų „taškymas“. M. Zaremba tikina – jei kas paklaustų, ar verta mokytis, jis vienareikšmiškai atsakytų – verta. „Jeigu galite – mokykitės. Mano atveju tiesiog buvo taip, kad man nebuvo įdomu. Mokykloje nebuvau sudomintas, nors mano geriausi draugai yra labai puikiai išsilavinę žmonės. Kai kurie jų netgi baigė geriausius pasaulio universitetus. Gal todėl, kad mano sprendimai gyvenime dažniau būna pagrįsti emocijomis, taip išėjo, kad mane labiau traukė menai“, – svarsto M. Zaremba.

Jis bando savo studentams suteikti tokius dalykus, kurių pačiam labiausiai trūko mokantis – empatijos iš mokytojų ir supratimo, tačiau pripažįsta, kad neretai studentai tuo piktnaudžiauja ir neatlieka darbų taip gerai, kaip galėtų.

M. Zarembos nuomone, turi būti rastas balansas tarp žmogiškumo ir akademinio profesionalumo. Savo ruožtu M. Pareščius nemano, kad mokslas yra nereikalingas, bet, jo įsitikinimu, mokslas savo dabartine forma, kokybe, dėstomais dalykais niekada nebus pritaikytas praktikoje. Anot M. Pareščiaus, aukštosiose mokyklose dėstomi dalykai dažnai neparemti praktika, o studentams pateikiama tik teorija.

„Tai – teorija, kuri kartais gyvenime niekada nebus pritaikyta, kuri net negilina vaiko išprusimo, neišmoko naudotis informacijos šaltiniais. […] Manau, kad toks mokslas yra bevertis. Tai – pinigų „taškymas“ iš valstybės pusės. Tai sakau ne vienam universitetui“, – teigia M. Pareščius.

Jaunas verslininkas: mokytojai sakydavo, kad verslą galėsiu daryti vėliau. M. Pareščiaus įsitikinimu, moksleiviai ir studentai turėtų būti vertinami kitaip, nei tai daroma dabar. Jo tvirtinimu, yra kiti kriterijai, pavyzdžiui, vaiko imlumas, kurie lygiai taip pat turi būti vertinami.

LRT Radijo pašnekovas pateikia pavyzdį, kad įvertinimas nuo 1 iki 10 tėvui neparodo vaiko užsienio kalbos gebėjimų. „Ką tėvas žino apie vaiką? Kiek vaikas tos kalbos žodžių išmoko? Ar jis moka gramatiką? Negaliu to pasižiūrėti pažymių knygelėje, šios informacijos negausiu. Gal mano vaikui yra atsiradusios kažkokios kitos, pavyzdžiui, vystymosi problemos? Mokytojai manęs apie tai net neįspės. Mokytojas turi daug mokinių – visą krūvą klasėje, tos informacijos negausiu“, – pabrėžia M. Pareščius.

Su juo sutinka 19-metis verslininkas D. Reinikevičius, kuris tvirtina save išlaikantis jau nuo 12 metų. Vaikino teigimu, dar mokykloje mokytojai ne tik nepalaikė jo polinkio į verslą, bet ir bandė atbaidyti nuo to, ką jis norėjo daryti ir kuo iš tiesų užsiima dabar.

„Visi mokytojai sakydavo – ką tu darai, mokykis, juk tai – svarbiausia, nes ateis egzaminai, kuriuos reikia gerai išlaikyti, o po to – įstoti į gerą universitetą ir jį pabaigti, o verslą gali daryti po studijų. Tiesa tokia, kad gali pavėluoti į traukinį. Pabaigęs studijas toje srityje gali visiškai nieko nebepasiekti, nes domėsiesi visai kitu dalyku. Gal geriau eiti kitu keliu – visas klaidas, patirtį gauti savu, o ne universitetiniu keliu“, – siūlo D. Reinikevičius.

Nediplomuotu gydytoju nepasitikėtų

D. Reinikevičius taip pat antrina M. Pareščiui, kad aukštojo mokslo kokybė yra prasta. Vos mėnesį studijavęs verslininkas atkreipia dėmesį ir į tai, kad studijos iš jaunuolių atima labai daug laiko, todėl vystyti savo verslo ar užsiimti kita veikla beveik neįmanoma.

„Taip pat buvo ir mokykloje – negali pasidaryti individualaus tvarkaraščio, kad galėtum suderinti abu dalykus. Kiekvienas renkasi savo gyvenimo prioritetus. Aš pasirinkau verslą“, – sako D. Reinikevičius. Jis pripažįsta – tikrai nenorėtų, kad operaciją jam atliktų aukštojo mokslo diplomo neturintis gydytojas, tačiau akcentuoja, kad yra kitų profesijų, kurias norint įgyti, naudingiau pačiam visko išmokti nei studijuoti to aukštojoje mokykloje.

„Kalbame apie kitas profesijas, pavyzdžiui, susijusias su informacinėmis technologijomis, administravimu, vadyba ir pan. Kam tuos ketverius metus studijuoti, jeigu be studijų jie savo žinias gali pagerinti praktikos metu? Arba, tiesiog internete atsirinkę informaciją, visko gali išmokti per klaidas? Manau, viskas priklauso nuo specialybės“, – tikina D. Reinikevičius.

Jam pritaria ir M. Pareščius, kuris aiškina, kad aukštojo mokslo diplomas dažnai reiškia tik vieną – tu turėjai galimybę būti universitete ir kažko išmokti. Jis pabrėžia – tai nereiškia, kad žmogus iš tiesų kažko išmoko, o didžioji dalis baigusiųjų net neturi pakankamų praktinių žinių, kad galėtų įsilieti į darbo rinką.

„Dabar dažniausiai būna taip, kad ateina žmogus, ką tik baigęs aukštąjį mokslą, ir sako – noriu uždirbti 1 tūkst. eurų „į rankas“, esu baigęs magistrantūrą. Jo paklausi labai paprastai – kiek turi praktinių žinių. Jis praktinių žinių neturi. Tokiu atveju darbdavio klausimas turėtų būti labai paprastas – kokius pinigus jūs mums mokėsite už tai, kad jus išmokytume praktinių žinių“, – nurodo M. Pareščius.

M. Zaremba: svarbiausia – klausytis širdies

Į švietimo sistemą Lietuvoje šiek tiek pozityviau žiūri M. Zaremba. Jis pastebi, kad jaunoji karta keičiasi, todėl keistis yra priverstos ir mokyklos. Jis taip pat pabrėžia – Lietuvoje dažnai kalbama apie jaunus verslininkus ar panašios sėkmės sulaukusius jaunus žmones, tačiau, anot M. Zarembos, dėmesys nekreipiamas į kitus.

„Yra žmonių, kurie galbūt nenori būti verslininkais, bet jiems nelabai sekasi mokytis. Kiti labai gerai mokosi, bet nepaprastai išgyvena dėl stojamųjų pažymių. Ši situacija – labai įvairi. Negaliu „nurašyti“ mokymosi ir mokyklų. Pats prisimenu, kad buvo mokytojų, kurie buvo nepedagogiški. Tai, manau, daro didžiausią žalą“, – švietimo sistemą komentuoja M. Zaremba.

Jis priduria, kad svarbiausia – klausyti širdies, o ne rinktis saugią profesiją ar tą, kurią dirbant, tikimasi gero atlyginimo.

„Manau, kad su visais žmonėmis viskas yra labai gerai. Svarbiausia (ko nedaro dauguma būsimųjų studentų), reikia klausyti širdies, daryti tai, ko pats nori. […] Jeigu visai nežinote, ką daryti, siūlau iš viso niekur nestoti. Bent metus laiko važiuokite savanoriauti. Aš tai padariau labai vėlai, būdamas 25 metų, ir tai man buvo pati geriausia patirtis, kurią turėjau gyvenime“, – tikina M. Zaremba.

Su juo sutinka ir D. Reinikevičius, kuris siūlo, nežinant kur stoti, metus pakeliauti po pasaulį, pasižiūrėti kitų kultūrų, susipažinti su kitais žmonėmis, nes tai gali padėti atrasti savo sritį.

LRT radijo laida „Kita tema“