Mokslo ir technologijų pasaulis

100 kūdikių. Jokių suaugusiųjų. Viena sala. Be kalbos, kultūros ar įrankių, kuo jie taptų ir kaip vystytųsi jų pačių vaikai?

Ši sala – keista vieta. Apžėlusi, nenuspėjama, plėšoma karo. Dieną, kai saulė kopia dangumi, būna tylu ir ramu. Bet vėliau, šešėliams medžiuose tirštėjant, iš miško tankmės atsklinda ūkavimai ir nuaidi per visą salą. Iškart pasigirsta atsakomieji šūksniai iš tankiai medžiais apžėlusio kito salos krašto. Kvietimas, tada atsakas. Ir tada tyla.

Garsai vėl pasklinda medžių viršūnėmis. Ūkavimas ir tada tolimi atsakai. Aukšto tono ir pasikartojantys garsai nėra žodžiai. Bet jie vis vien kažką reiškia: medžiotojai grįžta namo.

Jie pasirodo po vieną iš lapijos, atsargiai žengdami į platų smėlio paplūdimį. Viso jų penki, visi vaikinai. Jų kūnai liekni ir galingi. Jie nešasi keletą paprastų įrankių – akmeninį kirvuką ir nusmailintus pagalius ir kaulus. Paplūdimio gale jie sutinka kitą medžiotojų grupę. Gestikuliuodami vieni kitiems ir leisdami primityvius garsus, dvi grupės susijungia į vieną. Jie patraukia į stovyklavietę šalia medžių linijos, kur jų laukia moterys ir vaikai.

Tai viena iš salos genčių.

Bet ši sala nėra reali, kaip ir medžiotojai. Nėra stovyklavietės ar laukiančių moterų su vaikais. Visa tai tik mintinio eksperimento rezultatai.

Jo esmė tokia: prieš daug metų beširdis ir amoralus mokslininkas paliko 100 kūdikių – pusė berniukų, pusė mergaičių – negyvenamoje, bet derlingoje saloje. Jis teikė tik minimumą jų gyvybės palaikymui. Jis palikdavo jiems maisto ir vandens pats nepasirodydamas. Jis saugojo juos nuo sužeidimų, kai buvo įmanoma. Vaikai negavo jokio įprasto auginimo atributų: jokios kalbos, jokio lavinimo, jokios kultūros. Vėliau jis pamažu pradėjo juos maitinti ir girdyti vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai nebedavė nieko. Kuo jie tapo po 20 metų? Kuo jie skirtųsi nuo mūsų? Ar jie tebūtų beplaukės beždžionės, ar įgytų savybių, kurios leistų juos neginčijamai laikyti žmonėmis?

Ar, kalbant iš esmės, kai žmonės auga be kultūros, jie vis vien ją išranda?

Per daugiau nei šešis milijonus metų nuo žmonių linijos atsiskyrimo nuo šimpanzių, evoliucija apdovanojo mus daugeliu atributų, darančių mus tuo, kuo dabar esame: vaikščiojimas dviem kojomis, kūno plaukų nebuvimas, priešpriešiniai nykščiai, ilgesnė vaikystė ir didelės bei sudėtingos smegenys.

Bet vien šie bruožai nepadaro mūsų žmonėmis. Daug išskirtinių mūsų bruožų – tokių, kaip kalba, menas, technologijos, pasakojimas ir maisto ruošimas – perduodami kultūriškai. Nors tai mūsų mūsų biologijos produktai, jie nėra įrašyti mūsų genuose. Jie perduodami iš kartos į kartą socialiai mokantis ir tuo pačiu vystosi.

Santykinė šių dviejų jėgų – biologinės ir kultūrinės evoliucijos, („prigimimo“ ir „išmokimo“) svarba – svarstoma jau ne vieną šimtmetį. Kiek mūsų žmogiškumo yra įgimto ir kiek priklauso nuo kultūros, kurioje esame auginami? Pavyzdžiui, ar kalba ir religija yra įgimti? Ar mes gimstame žiaurūs?

Atskirti biologiją ir kultūrą sunku. Jos sąveikauja ir stiprina viena kitą. Bet yra eksperimentas, galinti padėti jas išskirti. Realiame pasaulyje to atlikti neina dėl etinių priežasčių. Bet mintinio eksperimento forma spekuliuoti galima. Sveiki atvykę į salą.

Tuščias lapas

Taigi, kuo po 20 metų šie kūdikiai tapo? Negalime o žinoti užtikrintai. Bet mūsų mintinis eksperimentas gali pasinaudoti įvairiais moksliniais tyrimais, tarkime, medžiotojų rinkėjų yrimais, paukščių čiulbėjimo evoliucija, ženklų kalbos vystymusi ir našlaičių prieglaudose augintų vaikų tyrimais. Niekas negali pateikti visapusiško atsakymo, ir daug mokslininkų nenori netgi svarstyti. Kai kurie pavadino tokį projektą žiauriu ir provokatyviu, kiti – nerealiu ir nerišliu. Vienas potencialus šaltinis pavadino jį „apsirūkiusių paauglių šnekomis“.

Tačiau kiti entuziastingai ėmėsi įsivaizduoti galimą rezultatą. „Mano darbas susijęs su kalba, todėl daug apie tai mąstau,“ sako Ann Senghas, psichologė iš Barnardo koledžo Niujorke, studijuojanti ženklų kalbą kurčių Nikaragvos vaikų populiacijoje. Ši kalba atsirado spontaniškai kurčiųjų mokykloje, 1977 metais įsteigtoje Managua, ir dabar perduodama iš vienos kartos kitai, sparčiai vystydamasi, kaip ir bet kuri naudojama šnekamoji kalba.

Tai lingvistinė aukso gysla, nes kalbantieji ženklų kalba niekada nesimokė šnekamosios kalbos ar skaityti iš lūpų. Bet jie vis vien išrado kalbą, ir dabar ji turi sudėtingus ligvistinius bruožus, būdingus visoms kitoms kalboms. Tai, pažymi Senghas, remia teoriją, kad smegenyse yra struktūros, specialiai skirtos kalbai. Septintajame XX a. dešimtmetyje lingvistas Naomas Chomsky'is iškėlė mintį, kad žmonės jau gimsta, turėdami „kalbos išmokimo įrenginį“ – hipotetinį smegenų modulį, skatinantį mokytis kalbą, supančią mus, kol esame maži. Ir panašu, kad jeigu šis kalbos išmokimo įrenginys su kalba niekada nesusiduria, jis ją išranda.

Taigi, ar pirmoji salos gyventojų karta kalbėtų? „Kai kurie žmonės mano, kad jei kalba yra tokia įgimta, pirmoji grupė ją kažkaip ir sukurtų,“ sako Senghas. „Bet aš nemanau, kad taip nutiktų.“

Nors jie, kaip ir Nikaragvos vaikai, išrastų būdus bendrauti. „Pirmoji šių vaikų karta sukurtų tam tikrus neverbalinius žinių perdavimo būdus,“ sako Senghas. „Esu tikra, jie bent jau sugalvotų bendrauti gestais. Manau, jie tikriausiai naudotųsi ir šūksniais. Yra objektyvios verbalizacijos efektyvumo priežastys: galima žinią perduoti iš toli; galima įspėti daug žmonių iš karto.“

Taigi, paaugę pirmieji salos gyventojai galėtų susišūkauti. Jų balsai galėtų sklisti medžių viršūnėmis.

Dar įdomesnis turėtų būti kitų kartų lingvistinis vystymasis, sako Senghas.

Tai nutiktų santykinai greitai. Per keletą kartų̃ salos gyventojai kalbės savo unikalia kalba, sako ji. Savo teiginius Senghas remia zebrinių amadinų giesmių tyrimu, rodančiu, kad paukščių vokalizavimo – tikriausiai ir žmonių – prigimtis yra genetinė, vėliau formuojama aplinkos faktorių. „Čiulba tik patinėliai,“ sako Senghas, „ir jauni patinėliai išmoksta giesmių iš savo tėvų.“

Jeigu zebrinių amadinų patinėliai auginami be suaugusių patinų, jie neišmoksta savo būdingos dainos, tačiau vis vien čiulba. „Jie sukuria savotišką, bauginančią dainą, kuri nepanaši į natūralią zebrinių amadinų giesmę,“ sako Senghas. „Ji skamba labai panašiai kai baltas triukšmas.“

Kai šie jaunikliai subręsta ir susiporuoja, jie stengiasi išmokyti savo atžalas savo keistos nedarnios dainos. Bet nutinka kai kas neįtikimo: „Kita karta sukuria kiek labiau primenančią natūralią zebrinių amadinų giesmę,“ sako Senghas. Dar kita karta sukuria dar labiau panašesnę. „Vos po penkių kartų̃ giesmė išsivysto visiškai.“

Pirmoji salos gyventojų karta gali kalbos nesukurti, bet jų smegenyse yra visos būtinos struktūros ir nerviniai ryšiai. Kaip zebrinių amadinų jaunikliai kuria, pasiremdami tėvo atonine giesme, kiekviena tolimesnė salos gyventojų karta kalbės ir vystys kalbą daugiau, nei ankstesnioji.

„Manau, tai turėtų trukti porą generacijų,“ svarsto Senghas, „bet ne daugiau, kol išsivystytų kalba tokia pat turtinga ir išvystyta, kaip bet kuri mūsų.“

Tai lemiamas proveržis salos gyventojams. Turint kalbą, lengviau perduoti kultūrines idėjas.

Pradėję kalbėti, jie ima vadinti daiktus, sako Ianas Tattersallas, paleoantropologas iš Amerikos gamtos istorijos muziejaus. Paskui salos gyventojai pradeda daryti tai, ką darė visos žmonių kultūros, ir kas veikiausiai atsirado netrukus po to, kai išsivystė sudėtinga kalba, tikriausiai prieš 200 000 metų: jie ėmė teikti vardus vienas kitam.

Daugeliu atžvilgių, mūsų pirmoji karta vienareikšmiškai yra žmonės. Netgi nesant kultūros, milijonai biologinės evoliucijos metų apdovanojo juos sudėtingomis smegenimis ir daugeliu išskirtinių žmogiškų bruožų. Pernakt jie netampa paprasčiausia beždžione.

Tiesą sakant, dėsto Dominicas Johnsonas iš Oxfordo universiteto, naudojantis evoliucijos teoriją konfliktų ir bendradarbiavimo tyrinėjimui, jei marsiečiai zoologai aplankytų Žemę ir imtų tyrinėti jos gyventojus, saliečiai būtų geresni ir instruktyvesni Homo sapiens pavyzdžiai, nei mes.

„Mūsų fiziologija ir elgesys buvo pritaikyti gyvenimui laukinėje gamtoje, su nedaug išteklių ir keliomis dešimtimis ar panašiai, kitų žmonių,“ sako jis. „Tokia mūsų natūrali aplinka. Tikrai nesame sukurti gyvenimui didmiesčiuose su greitmaisčiu ant kiekvieno kampo.“

Ilgainiui saliečiai gali pradėti priminti modernias medžiotojų rinkėjų grupes, sako Johnsonas. „Medžiotojai rinkėjai suteikia langą į mūsų žmogiškąją prigimtį ir žmonių bendruomenėje, nesupamoje modernios kultūros, spontaniškai atsirandančius dalykus,“ sako jis. Pavyzdžiui, saliečiai tikriausiai išrastų įrankius ir naudotų juos daugeliui užduočių. Iš pradžių įrankiai paprasti, tobulinami bandymais ir klaidomis. Ryžtingai nusiteikus, sunkus akmuo – jau įrankis. Nuskelta uola, su aštria nenugludinta briauna pjovimui, yra geresnis įrankis.

Gentys ir klaidos

Savo vaidmenį vaidins ir salos ekologija, pažymi Johnsonas. Gentinės grupės Naujojoje Zelandijoje ir Tibete smarkiai skiriasi, jų gyvenimus aplinka formuoja labai skirtingai. Įrankiams vaikai gali naudoti tik tai, ką ras saloje. Gal jie išmoks iš kaulo padaryti žvejybinius kabliukus. Jie gali rinkti ir valgyti tik tai, kas čia auga, ir medžioti tik čia gyvenančius ir plaukiojančius gyvūnus. Su laiku, bandymais ir klaidomis – ir darydami brangiai atsieinančias klaidas – jie išmoks, ką saugu ir tinka valgyti, ir perduos savo žinias vienas kitam ir savo atžaloms.

Jie ir toliau bus smalsūs eksperimentuotojai, ir net dar labiau smalsesni mokiniai. Žmonėms išsivystė individualaus mokymosi ir, ypač sėkmingų individų, kopijavimo tendencija. Taip kultūra palaipsniui tobulėja ir plinta, o nauji atradimai remiasi ankstesniais.

Kitaip, nei šaltyje ir kalnuotose vietovėse, saliečiai vaikšto nuogi: jiems nereikėjo išrasti rūbų.

Kokia bebūtų aplinka, salos gyventojai prisitaikys prie jos, sako Valas Curtisas, elgesio tyrinėtojas Higienos ir tropinės medicinos mokykloje Londone ir knygos Gaining Control: How human behavior evolved bendraautorius. „Smegenys yra mokymosi mašinos,“ sako Curtisas. „Mūsų protai aprūpinti struktūromis, leidžiančioms išmokti mums elgtis prisitaikančiai.“

Pavyzdžiui, jei vaikas turi suskaldyti riešutą, jis intuityviai supranta, kad greitai gali tai padaryti akmeniu. „Spėju, kad paliktieji vaikai greitai išžvalgys aplinką ir išsiaiškins, kur rasti ar pasidaryti priebėgas, lovas ir įrankius,“ sako Curtisas. Kiekvienas jų pasidarytas įrankis bus šiek tiek tobulesnis už ankstesnį.

„Bet žinote ką?“ klausia Senghas. „Užtruks ilgai, kol jie išras ratą.“ Ugnies suvaldymas ir paprastų mechanizmų, kaip rampos ar vežimėliai sukūrimas užtruks tūkstantmečius, sako Senghas – tiek pat užtruko žmonės, kol išrado juos pirmą kartą. „Tokių dalykų, kaip svertas, ratai, ugnis ir maisto virimas sukūrimui reikia darbo ir eksperimentavimo, ir sugebėjimo perduoti tai kultūriškai kitai kartai,“ sako ji.

Yra ir kiti žmogiški bruožai, kuriuos vaikai – ir iš jų kilę suaugusieji – atras greičiau. Jie juokiasi, sako Curtisas. Jie verkia, dainuoja ir šoka. Jie skaičiuoja, sako Johnson – bent jau iki dviejų ir gal daugiau. Jie neturi nulio koncepcijos, slypinčios giliai tamsoje. Nors kai kuriais aspektais vakariečiams jie gali pasirodyti laukiniai, jie irgi turi pasibjaurėjimo jausmą, pažymi Joshua Tyburas, socialinis psichologas iš VU universiteto Amsterdame, Nyderlanduose.

Pasibjaurėjimas yra svarbus apsauginis mechanizmas, saugantis mus nuo potencialių aplinkos pavojų, sako Tyburas. „Kaip ir daugelis kitų rūšių, esame prisitaikę aptikti patogenus ir motyvaciją patogenų vengti,“ sako jis. „Pasibjaurėjimas yra vienas iš tokių prisitaikymų. Dedu galvą, kad šie vaikai užaugtų suaugusiaisiais, jaučiančiais pasibjaurėjimą.“

Šios ir kitos bazinės emocijos – pyktis, džiaugsmas, liūdesys, nuostaba ir baimė – yra įgimti biologiniai bruožai, pasireiškiantys, nesvarbu, bus kultūra, ar nebus.

Žemių karai

Tarp genčių vyksta nesibaigianti kova. Susidūrimai. Pasalos. Reidai. Atakos ir kontratakos. Mūšiai kartais tęsiasi ištisas dienas. Vos ne iš karto, atsiradę saloje, jie pradėjo formuoti grupes, sako Čikagos universiteto kultūrų antropologas Richardas Shwederis. „Mažiausiai dvi grupes, gal daugiau“. Panašu, mūsų biologinės sandaros dalis yra ir tribalizmas: jį galima dirbtinai sukurti laboratorijoje netgi kuo nors trivialiu, tarkime, duodant žmonėms skirtingus marškinėlius, ar atskiriant žmones pagal akių spalvą.

Grupių formavimas padeda palengvina bendradarbiavimą, bet taip pat kursto konfliktus. „Žmonės pasitikės savo grupės narais labiau, nei kitų grupių nariais,“ pastebi Shwederis. Grupės ištekliais nesidalins. Jei dėl bet kokios priežasties maisto ar kokių kitų medžiagų ištekliai riboti, gentys ims dėl jų kovoti.

Tradicinius medžiotojus rinkėjus naudodamas kaip pavyzdžius, Johnsonas prognozuoja kelių skirtingų genčių susiformavimą. 100 kūdikių yra didelė grupė, tikriausiai pernelyg didelė, kad darni išliktų ilgai, paaiškina jis.

„Nedidelės medžiotojų rinkėjų grupelės būna įvairaus dydžio, bet įprastai ją sudaro pora tuzinų artimesnių ar tolimesnių gentainių,“ sako jis. „Tai reiškia, kad mūsų saloje tikriausiai atsiras keturios ar penkios galinčios konkuruoti tarpusavyje grupės.“ Gentys kovos tarpusavyje dėl visko: erdvės, maisto, įrankių, dominavimo.

Netgi pačiose grupėse bus hierarchijos ir pasiskirstymas. „Jie ims stigmatizuoti žmones, neatitinkančius jų normų,“ sako Shwederis. „Atsiras išvarymai.“ Išvarydami nepritampančius narius, saliečiai ims kurti bendradarbiavimo, nuspėjamumo ir egalitarizmo kultūrą.

Grupės veikiausiai taip pat pasiskirstys pagal lytį, spėja Shwederis. „Vyrai užmegs labai trumpus santykius reproducijos aktui,“ sako jis. „Tai bus taip: seksas, ejakuliacija. Moterys bus paliktos su savo nėštumu.“

Vyrai tikriausiai vogs moteris vienas iš kito, ir iš kitų grupių. „Galima tikėtis gan stiprios vyrų tarpusavio konkurencijos dėl moterų,“ sako Johnsonas. Patriarchatas, kai vyrai laiko pagrindinę galią ir moterimis keičiamasi tarp grupių, yra plačiai paplitęs tradicinių žmonių bendruomenių, ypač sėslių, bruožas, sako Shwederis.

Saliečiai seksu užsiims tikriausiai privačiai. Iš pradžių sala taps seksualinės konkurencijos aplinka, kur seksualumas demonstruojamas viešai, panašiai, kaip matome šimpanzių grupėse, spėja Paulas Pettittas, archeologas iš Durhamo universiteto, JK. Tačiau tai pasikeis. „Didėjant socialiniam sudėtingumui ir individams suvokiant, kad porų santykiai yra pranašesni – viena lytis gimdo ir prižiūri vaikus, o kita medžioja ir tiekia aukštos kokybės maistą – privatumas greitai taptų siekiama vertybe,“ sako Pettittas.

Kai moterys pagimdys, jas ves instinktai ir kūdikiai tarps, sako Curtisas. „Nustebusios mamos išsiaiškins, ką daryti, kad jie nešauktų, nes šaukiantis vaikas erzina, o su laimingu gera būti kartu.“ Sunki bejėgės atžalos priežiūra tikriausiai sukurs ir darbo pasidalijimą pagal lytį, kur vyrai medžioja, o moterys vykdo ne tokias rizikingas užduotis šalia vaikų, pavyzdžiui, renka augalus, spėja Shwederis.

Tikėjimo pradžia

Pradinė populiacija greitai augs. Gentys pasklis ir užims skirtingas salos dalis. Susirėmimai tęsis. Užėjus sunkmečiui, tarkime, sausrai ar potvyniui, kai kurios gentys gali apsijungti, suformuodamos vieną didesnę grupę ir vėl išsiskirti, atėjus geresniems laikams, sako Johnsonas, vėl naudodamasis medžiotojų rinkėjų modeliu.

Bet grupės narių skaičius tikriausiai niekada neviršys ~150. Tai yra kognityvinė riba, vadinamasis Dunbaro skaičius – skaičius žmonių, su kuriais bet kuris individas gali palaikyti stabilius socialinius santykius.

Galiausiai, kiekviena salos gentis sukurs savo kalbą. Ir laisvu nuo susirėmimų ir konfliktų metu grupės ims kodifikuoti savo tradicijas. Iš nieko rasis kultūra.

Gentys netgi ims formuoti nuosavus religinius tikėjimus, sako psichologė Konika Banerjee iš Yale'io universiteto, 2013 m. parašusi mokslinį straipsnį Ar Tarzanas tikėtų į dievą? Religinių įsitikinimų atsiradimo sąlygos Would Tarzan believe in God? Conditions for the emergence of religious belief. „Ar šie kūdikiai užaugę turėtų religiją?“ klausia Banerjee. „Spėju, kad padarius tam tikrą tipinio socialinio kognityvinio elgesio laipsnį, galime tikėtis išvysti tam tikras kvazistebuklines nuojautas.“

Kaip ankstyvojo vystymosi dalis, vaiko supratime apie pasaulį ima rastis kognityvinis šališkumas, pabrėžia ji. „Žmonės yra kūrybinga rūšis,“ sako Banerjee. „Sugalvojome įvairiausių teorijų ir paaiškinimų apie pasaulio prasmę.“

Jie gali tikėti, kad, tarkime, akmenys ir medžiai buvo sukurti su tikslu ir kad gyvenimo įvykiai turi gilesnę prasmę. Ilgainiui salos gyventojai pradės garbinti dievą, gal netgi ne vieną. Tai nenutiks greitai. Bet galiausiai tai įvyks.

„Pagal mūsų proto teoriją, esame linkę tarti, kad dalykai vyksta dėl kažkokios priežasties,“ sako Johnsonas. „Bet didžiojo dievo idėja kiltų gal po šimtų metų.“

Galiausiai saloje apsilanko mirtis. „Jei vaikai turės tokias smegenis, kaip mes, ilgai netruks, kol suvoks savo mirtingumą,“ pažymi Pettittas, kuris yra parašęs knygą The Paleolithic Origins of Human Burial. „Jų fantazija panaudotų religiją įveikti mirties nerimui ir suteiktų tikėjimą apie būsimą pasaulį.“

Remiantis žiniomis apie protėvių požiūrį į mirtį, tikėtina, kad salos gyventojai greitai išvystytų laidotuvių ritualus, sako Pettittas. Mirtys provokuoja socialinės veiklos pagyvėjimą. Didėjant grupei, ritualai tampa sudėtingesni ir labiau užkoduoti. Kiekviena gentis turės savo laidojimo vietas. Tai tylios, nelankomos salos dalys. Tai mirusiųjų žemės.

„Tai galėtų būti itin pavojingos vietos, kur, pavyzdžiui, daug plėšrūnų,“ svarsto Pettittas. „Vietos. kur grupės atmintis išsaugo mirčių pėdsakus, ar tiesiog šiek tiek baugiai atrodančios vietos, ir kuriose pasidarbavo vaikiška fantazija.“

Kai kada salos gyventojai medžius ir uolas aplink palaidojimo vietas padengia spalvotais rankų atspaudais, ir išpuošia medžių kamienus papuošalais iš salose gausiai randamų objektų – nugludintų kriauklelių, išdžiovintų ir sukietėjusių jūros arkliukų. Simboliai dengia viską. Salos gyventojai margina savo kūnus tais pačiais simboliais, kaip ir kapines.

Per keletą amžių salos gyventojai turi tradicijas ir kultūras. Jie atrodo kaip mes. Ar bent jau kaip ankstesnė mūsų versija.

Visiškas sunaikinimas

Tai yra tik viena iš galimų išeičių. Iš daugybės alternatyvų viena verta paminėjimo. Ji yra absoliuti. po dviejų dešimtmečių vienintelis vykusio eksperimento įrodymas yra tuščiame pajūryje pasirodantis mažas kaulas. Daugiau nieko neliko. Miškai tyli. Visi saliečiai mirę.

Tattersallas mano, kad tai yra labiausiai tikėtina baigtis. „Niekas iš jų neišgyventų,“ sako jis. „Negalima galvoti apie žmogišką būtybę kaip apie nepriklausomą nuo savo kultūros ir savo visuomenės. Tai kilo daug, daug seniau, nei tapome žmonėmis. Tai ateina iš daugelio milijonų metų praeities, iš mūsų kaip primatų praeities, kaip primityvių žinduolių praeities.“ Net patys esminiai mūsų kognityvinio vystymosi aspektai priklauso nuo tėvų kalbėjimo ir artikuliavimo, nuo įsitvirtinimo turtingoje ir istorinėje kultūroje, sako Tattersallas.

Harvardo universiteto kognityvinio pažinimo mokslininkas Stevenas Pinkeris sutinka. „Tai yra patologinis mintinis eksperimentas,“ sako jis. Žmonėms reikia socialinio kontakto: JAV psichologo Harry'io Harlow septintajame XX a. dešimtmetyje atlikti eksperimentai parodė, kad visiškoje socialinėje izoliacijoje atsidūrusiems primatams atsiranda nuolatinis paprasto socialinio elgesio surikimas.

Įstaigose auginamų našlaičių tyrimas parodė, kad socialiniai santykiai su suaugusiaisiais ir globėjais yra būtinas normalaus vystymosi komponentas. Artumas tik vieno su kitu, saliečių neišgelbės, sako Pinkeris. Palikti vaikai, patyrę socialinę atskirtį, blogiau atlieka IQ testus, ir daug blogiau vystosi kognityviniai, judėjimo ir elgesio gebėjimai. Kitaip tariant, kad normaliai funkcionuotų netgi įgimti vaiko gebėjimai, reikia įvairiausio lavinimo.

Tas pats pasakytina ir apie „laukinius“ vaikus, kurie visą ar dalį savo vaikystės praleido vieni laukinėje gamtoje, bet šiuo klausimu literatūra ne tokia aiški, o daugelis aprašytų atvejų labai abejotini. „Tai primena žuvų plaukiojimo tyrinėjimą, ištraukus jas iš vandens ir žiūrint, kaip jos vartosi ant grindų,“ pažymi Pinkeris.

Nėra kaip sužinoti, kaip viskas pasibaigtų. Jei Tattersall teisus, sala ir vėl tyli ir nepaliesta.

Bet gal vakare, Saulei leidžiantis nyrant į vandenį, iš miško glūdumos pasigirsta medžių viršūnėmis dardantys per salą šūksniai, pranešantys visiems, kad namo grįžta medžiotojai.

Kultūros padarai

Daug mūsų rūšį apibrėžiančių bruožų yra kultūrinės ir biologinės evoliucijos produktai. Štai keletas svarbiausių istorijos momentų

Prieš 3,3 milijonus metų

Seniausi akmeniniai įrankiai, atrasti netoli Turkan ežero Kenijoje

Prieš 2 milijonus metų

Ankstyviausia tikėtina primityvios kalbos galimybė

Prieš 1 milijoną metų

Pelenai ir apdegę kaulai Wonderwerko urve Pietų Afrikoje rodo ugnies naudojimą ir maisto apdorojimą

Prieš 790 000 metų

Ankstyviausi patikimi kontroliuojamo ugnies naudojimo įrodymai, Gesher Benot Ya'aqo Izraelyje

Prieš 430 000 metų

Indonezijoje rastos kriauklelės išraižymas gali būti ankstyviausias menas

Prieš 170 000 metų

Genetiniai utėlių įrodymai rodo, kad žmonės dėvėjo drabužius

Prieš 120 000 metų

Du skeletai Izraelyje yra seniausi sąmoningo mirusiųjų laidojimo įrodymai

Prieš 100 000 metų

Ochros ir riebalų pėdsakai, rasti dviejose kriauklelėse Blombos urve Pietų Afrikoje, tikriausiai buvo kūno dažai

Prieš 75 000 metų

41 kriauklelių su skylutėmis Blombos urve yra seniausia žinoma juvelyrika

Prieš 61 000 metų

Į adatą panaši kaulinė yla iš Sibudu urvo Pietų Afrikoje, gali būti siuvimo įrodymas

Prieš 43 000 metų

Kaulinė dūdelė iš Divje Babe Slovėnijoje yra ankstyviausias muzikinis instrumentas

Prieš 40 000 metų

Seniausi žinomi olų piešiniai, atrasti Indonezijoje ir Ispanijoje

Prieš 40 000 metų

Kojų pirštų kauluose iš Kinijos matomi anatominiai ženklai, rodantys kad jų savininkai avėjo batus

Prieš 28 000 metų

Įspaudai ant išdegto molio rodo Europoje buvus virvių pynimą

Prieš 20 000 metų

Drėbtinių trobelių pamatai apie Galilėjos jūrą yra seniausi žinomi pastatai

Prieš 20 000 metų

Ankstyviausi keraminiai indai iš Xianrendong olos Kinijoje

Prieš 11 000 metų

Göbekli Tepe Turkijoje – seniausia žinoma organizuotos religijos vieta

Prieš 11 000 metų

Domestikuotos grūdinės kultūros ir figos Derlingajame pusmėnulyje žymi žemės ūkio aušrą ir sėslaus gyvenimo pradžią

Prieš 9000 metų

Ryžių, gudobelės vaisių, vynuogių ir medaus pėdsakai ant indų iš Jiahu, Kinijoje, yra ankstyviausi alkoholinio gėrimo įrodymai

Prieš 7000 metų

Seniausi tiksliai datuoti vario lydymo įrodymai Serbijoje

Prieš 6000 metų

Mesopotamijoje ima rastis pirmieji miestai

Prieš 5500 metų

Praktiškai tuo pat metu ratuotos transporto priemonės atsirado Mesopotamijoje, Kaukaze ir Centrinėje Europoje

Prieš 5200 metų

Išrandama seniausia žinoma šumerų rašto sistema

Prieš 4100 metų

Epas apie Gilgamešą yra seniausias žinomas literatūros kūrinys, nors žmonių pasakojimo tradicija be abejo, tęsiasi šimtus tūkstančių metų

Prieš 2700 metų

Artimuosiuose Rytuose išrandamos monetos, nors barterio sistema ir tokių prekių pinigų naudojimas, kaip bronzos gabalėliai, yra daug senesni

Prieš 1200 metų

Kinijoje išrandamas parakas